Ogi imkim ir paskaičiuokim…

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Kol abiturientai, jų tėvai ir mokytojai piktinasi matematikos egzamino užduotimis, gud­rioji tautos dalis toliau taikiai bendrauja su skaičių pasauliu. Matematika čia įprastinė: pigiai pirkti, brangiai parduoti, patiklųjį apgauti, sąžiningąjį apmulkinti, o pinigus, kad ir namuose, svarbu gerai paslėpti. Ir žiūrėkim – pelnas auga, bankų seifai pučiasi, išlaidų daugėja, kas stena, kas džiaugiasi, bet visi turi ką skaičiuoti. O tie, kas savo naudai per gyvenimą nieko nepriskaičiavo, tiems skiriamos bankų ekonomistų pamokėlės: „Atidėkite kas mėnesį nuo pensijos dešimtį eurų… ir pamatysite“…
Ką gi pamatysime? Iš tiesų tai nemažai. Pirmiausia, kokie juokingi esame po dešimt eurų nuo pensijos taupydami, kai valstybės finansiniame lauke plaukioja tokios pinigų sumos ir kartais taip tuščiai jos mėtomos, kad neretai tautos žinių geriau neklausyti ir nežiūrėti.
Apskritai šiame laike laimi tie, kurie beatodairiškai neria į gamtą, pasiruošę reaguoti tik į vieną garsą – civilinės saugos pavojaus signalą. Kitus pokyčius palieka rudeniui ir, matysite, nieko čia neatsitiks – vienokia ar kitokia koalicija valdys, žmonės tai tie patys, tik pareigas ir pozicijas pastumdys, kažkam daugiau ar mažiau pinigų mestelės, o iš kažko gal net ir atims.
Betgi sakoma, jog svetimus pinigus skaičiuoti gėda. Beje, „Gėda“ – vienas iš populiariausių šūkių mūsų Lietuvoje. Tik kyla klausimas, ar gėda, kaip jausmas, jau visai išnyko ir liko tik minios patriukšmavimui, ar dar kur nors ją aptikti galima. Bent jau kultūros srityje tai šansai menki, nes čia begėdiškai karaliauja „savi – saviems“. Vieną sezoną vieni yra komisijoje ir vertina, kiti tuo metu – atlikėjai, pašnekovai, kūrėjai, paskui jie apsikeičia vietomis ir žiūrime, klausome, stebime vėl tuos pačius veidus toliau. Negana to, dar prisisteigia nominacijų, apdovanojimų, vieni kitus sveikina, dėkoja, giria savuosius „menus“, kur pasisuksi – vis neeiliniai talentai. Tik kas juos žino? Pagaliau, ką jie tokio sukūrė, kad juos žinoti verta būtų? Paprastai iškilius menininkus, kūrėjus tauta pažįsta, jų darbai ne vienkartiniai, o turintys išliekamąją vertę, saviti, įdomūs, unikalūs. Tačiau tiek prikurto šlamšto kaip dabar turbūt nėra buvę. Kurią sritį bepaimtume. Netgi literatūrą.
Lietuviški kino filmai, į kurių pristatymus narsiai įsikibusios kavalieriams į parankes, tabaluodamos vardiniais rankinukais, renkasi tos pačios panelės tik kitom suknelėm, jau turbūt į kelias dešimtis netilptų. Bet įdomesnių – vienos rankos pirštų per daug. Tas pats pasakytina apie būrius dainininkų, atlikėjais vadinamų. Rūpestį kelia ir tai, kaip sunkiai sveiką protą atgauna teatrai. Štai arčiausiai mūsų esantis Klaipėdos dramos teatras paskutine premjera „Nojaus arka“ taip išgąsdino žiūrovus, kad išėję greitai grįžti tikrai nenorės. Jau spektaklio metu pyškėjo kėdės ir ne vienas žiūrovas suko durų link. Tik buvo nepaprastai gaila aktorių, vaidinančių tokią „dramaturgiją“, kurios net patys kūrėjai dorai paaiškinti negali. Išvada, atrodytų, aiški – žmones piktina lengvabūdiškai taškomi pinigai menkaverčiams projektams, lėkštiems filmams, apokaliptiniams spektakliams, tuščio turinio knygoms, keistiems apdovanojimams, – visam tam mus supančiam balastui. O kokia programa mus peni TV kanalai? Arba nepaliaujamos laidos-rietynės, arba penkiasdešimt metų senumo filmai, kuriuos vyresnioji karta bemaž atmintinai moka. Na, dar kas nors verda, kepa, keliauja arba bando padėti žmonėms, kurie visai to nenori. Tad rašantieji straipsnius apie įvairių pavadinimų silpnaprotystės veiksnius galėtų pridurti ir dar vieną – banalėjančią kultūrinę aplinką, kuri ne ugdo, bet primityvina ir menkina.
Tai nesvetima ir mūsų rajone vykstantiems kultūriniams procesams. Tiesa, ne visiems. Bet klausimas: „Ar tikrai jų tiek reikia?“ – kyla ne vienam ir neretai. Tokių mažučių pabiručių, tokių vieno kiemo šventės lygio? Gerai, kad gana liūdnokas mintis apie kultūrą praskaidrino Gargždų miesto šventė, be kurios vasara nebūtų turėjusi tokios gražios pradžios. Tad išleisti pinigai (bus kas be manęs juos suskaičiuoja) tikrai ne veltui. Juk sakoma: meškos su smilga nenudursi.