Nepasiklyskime tuščių puodų skambesyje
„Kad tave velniai į pragarą nujotų“, „Kad šaukšte putros paskęstum“, „Kad savo marškiniuos neišsitektum“, „Kad klecku paspringtum“, – išmoningai linkėdavo lietuviai savo nedraugams. Taip tiesmukai ir piktai. O žydai kur kas delikačiau mokėjo tą patį pasakyti, tačiau jų palinkėjimas – „Kad tu gyventum permainų laikais“ – ne mažiau iškalbingas. Štai tą dabar ir patys matom.
Apie ką daugiausia mūsų viešoje erdvėje kalbama? Ogi apie pinigus. Ne tik skaičiuojama, kas kiek uždirba, bet ir kaip tuos pinigus išleidžia. Žinoma, ne mažiau sužinom ir apie tai, kaip tas ar anas juos gauna. Gal atlyginimas protu nesuvokiamai didelis, ar neapskaityti pinigai iš kažkur plaukia? O gal ir viena, ir kita. Apie pinigų neturinčius, nesukaupusius, vos galą su galu besuduriančius tiesiog stengiamasi negirdėti. Kam jie gali būti įdomūs tie negudrūs, nesugebėję pralobti, nepasinaudoję įstatymų spragomis, morale besivadovaujantys bendrapiliečiai? Tik tokiems patiems, kukliai gyvenantiems ir tyliai svarstantiems, kur buvo ketinta panaudoti valstybės įstaigon tiek suneštų kyšių. Kas ir kaip turėjo išleisti tiek pinigų, suvartoti tiek narkotikų, išgerti net 14 tūkstančių litrų alkoholio ir t. t. O kai skandalai Lietuvoje veja vienas kitą, greičiau ne įdomu darosi, o baisu. Baisu stebėti, kaip pinigai suvienija žmones ir kaip paverčia juos priešais. Kaip buvę bičiuliai kratosi visuomenės pasmerktajam ištiesti ranką arba skubiai bando ištrinti bendrą pažinties istoriją. Glumina ir tai, kaip greitai žmogus gali netekti visko: pareigų, pinigų, draugų, sėkmės, neretai ir šeimos, ir kaip pildosi tautos išmintis, teigianti, jog niekada „neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos“. Deja, tose skandalų istorijose žodžiai „garbė, padorumas, sąžiningumas“ skamba rečiausiai. Kai tenka matyti, kaip „vartosi“ žmonės, supranti, kad laikas tikrai permainingas.
Permainos įsisuko ir į mūsų miestą. Pirmiausia jis tampa ne toks jau saugus kaip norėtųsi. Apie ramius bei tylius Gargždus tuoj galėsime tik dainoje klausyti. Šitą paliudija ir nusikalstami įvykiai: dienos metu gatvėje moteriai iš rankų išplėšiami pinigai, aprašinėtos sienos ir parko suoleliai, vagiama, kai kur tualetų problema išsprendžiama savaip už kampo, už medžio. Apskritai mūsų miestas tuo požiūriu nepatogus. Gal tik parke ši problema kultūringai išspręsta, nors ir čia, sustojus prie paminklo Mykolui Vaitkui, negali atsistebėti žmonių nesupratingumu – visa apdaro apačia šunų čiurkšlėmis nužymėta. Jau ne vieneri metai prabėgo nuo pažadų sutvarkyti, bet, deja, taip ir liko. Matyt, ekskursijų vadovėms tiesiog teks pasakojimą apie miestą papildyti cheminių reakcijų aiškinimu, kas čia su kuo sureagavo.
Vis dėlto maloniai nuteikia tai, kad Gargžduose daugėja grožio salelių. Kol kas bendras miesto veidas dar neaiškus, nuo ankstesnių laikų chaotiškas, tačiau planuojama, kad jis per artimiausią dešimtmetį ženkliai keisis. Tai perspektyvos, žinoma, džiugina. O dabar atkreipiame dėmesį ir į nedideles permainas. Vienur kitur jau yra kuo pasigėrėti pačiam ir svečiui parodyti. Kad ir naujas suolelis prie Jono Lankučio viešosios bibliotekos – kuklus, bet prasmingas atminimo ženklas iškiliam gargždiškiui, akademikui, literatūrologui, šviesaus atminimo žmogui Jonui Lankučiui. Vertinga, kad pagarba jam, jo šeimai iki šiol gyvuoja. Turbūt ne vienas sunerimome, kai įsismarkavusi vilnietiška desovietizacijos komisija ėmė „skaidrinti“ visus iki Nepriklausomybės atgavimo gyvenusius ir kūrusius veikėjus. Nesvarbu, kad ne žmonės rinkosi laiką, o priešingai, bet antspaudą dėjo beveik kiekvienam tuo prieštaringu metu gyvenusiam. Ką gi, daug sumaišties kyla, kai proto vertintojams pritrūksta.
Taigi, kaip apsisaugoti nuo to nesiliaujančio triukšmo, kasdienių skandalų, permainų, baimių? Išmintingi žmonės kaip priešnuodį siūlo gamtą ir tylą. Tik gamtoje žmogus nusiima didybės ir reikšmingumo aureolę, o tyloje, sakoma, gimsta pačios šviesiausios mintys ir sumanymai. Ir labai sveika nepamiršti, jog tik tuščias puodas garsiai skamba.
