Vaikai su pavadėliais
Jeigu reikėtų trumpai įvardinti dabartinį laiką, galėtume sakyti – ištisinis krizių metas. Apie krizę kasdien primena ekonomistai, matome ir patys, kas vyksta politikoje, kur ir kaip plečiasi karai, kaip kinta vertybių samprata, žmogiškieji santykiai. O kur dar nuolat primenamas demografinis nuosmukis. Jis irgi pasiekęs krizės mastą, nes gimstančiųjų kur kas mažiau negu mirštančiųjų. Ir priežastys pačios įvairiausios – nuo tingaus hedonistinio jaunimo, kuris nori gyventi patogiai, turtingai ir įdomiai (kaip dabar madinga sakyti – neapsikrauti), iki bauginančių pasaulio grėsmių. Bet galgi teisus švedų psichiatras A. Hansenas, pirštu baksnojantis į žmogaus galvą? Gal visos krizės pirmiausia prasideda būtent čia?
Tereikia atkreipti dėmesį į antraštes nacionaliniuose portaluose, socialinių tinklų puslapiuose. Pvz. „Žymios dainininkės šeima patyrė skaudžią netektį“, „Įžymybė gedi savo ilgamečio palydovo“, „Užplūdęs netekties skausmas sustabdė kūrybinius planus“, „Artimojo liga sudaužė širdį“ ir t. t., ir pan. Pirmiausia, ką pagalvoji tokią antraštę perskaitęs, tai, žinoma, apie mylimo žmogaus netektį. Plūsteli gailestis, jau imi gretinti su savo gyvenimu ir netektim, užjausti, bet skaitant toliau emocijos keičiasi – nuo palengvėjimo iki pasipiktinimo. Pasirodo, neretai kalbama visai ne apie mylimus žmones, o apie nugaišusius šunis, sergančius žiurkėnus ar nepavykusias katinų akių operacijas. Tokios skambios antraštės ne tik klaidina skaitytoją, bet ir nuvilia. Negi imsime gedėti svetimo augintinio? Užtenka to, kai su savu tenka atsisveikinti. Tikrai būna nelengva, bet sužmoginti ir viešai sriūbauti kažkaip neįprasta.
Nuo seno buvome mokomi, kad visada reikia padėti silpniesiems, tiems, kurie savęs negali apginti, – seniems žmonėms, vaikams, gyvūnams. Biliūniškas gailestis, išugdytas dar vaikystėje, neleisdavo jų skriausti, skatindavo padėti, pasirūpinti, tačiau, kalbant apie mirtį, tai mirdavo tik žmogus ir bitė. Visiems kitiems gyvūnams buvo vartojamas žodis „nugaišo“. Nestatėm jiems paminklų, nekūrėm kapinių ir negaminom karstų, bet ir nespardėm, nemėtėm patvoriuos, negrūdom gaišenų į šiukšlių konteinerius ir neskelbėm viešo gedulo. Tai šio laiko bruožas, gluminantis kraštutinumais: arba didelė gyvūnų meilė, arba nežmoniškas žiaurumas.
Štai besigėrėdami šaltokos žiemos baltumu (net japonas uždainavo žemaitiškai „Žiaurē graži žėima“), neatsisakėm įprastinių pasivaikščiojimų. Palanga, mūsų pajūris sulaukė gausybės lankytojų, slenkanti Olando Kepurė vos beatlaiko žmonių antplūdį, o kiek dar jų bus orams atšilus. Eina žmonės bet kokiu oru ir visi, na, beveik visi, šunimis vedini. Štai praeina būrelis, skaičiuoju: penki suaugę, du vaikai, trys šunys. Vėl būrelis: trys suaugę, vienas vaikas, du šunys. Smulkutė moterėlė įsiręžusi bėga laikydama didžiulį seiles taškantį ir grėsmingai urzgiantį gauruotį. Žingsniuoti ji negali, nes neatlaiko šuns jėgos, nori nenori tenka vargšelei bėgti. Pensininkų porelė švelniai glėbyje nešasi kaspinėliu papuoštą mergytę – šunytę. Prabėga sportuojantis vyras, paskui kurį lekuoja milžiniškas jo augintinis. Šaltesnę dieną šunys aprengti margaspalviais paltukais, mačiau netgi su kepurytėm ir su batais. Kuo ne vaikai? Tik su pavadėliais. Beje, vaikų taip neišlaikytume. Štai ir paprasčiausia demografinės krizės priežastis – gyvūnas patogiau, o globos, rūpesčio ir meilės jam taip pat reikia.
Meilės tema yra visų rašytojos Žemaitės apsakymų ašis, o komedija „Trys mylimos“ nepraranda aktualumo ir po šimto metų. Tuo galėjome įsitikinti, Gargždų kultūros centre matydami naujausią Kristinos Kazlauskaitės pastatymą. Valiūkiškas, pinigų trokštantis Liudvikas, nuostabi mamatės (aktorė Violeta Podolskaitė) vaidyba, seno žmogaus įpročius išryškinęs Kozeris sukūrė laikui nepavaldžią jausmų dramą. O žinant, jog kūrinys turi daug biografinių sąsajų su pačia Žemaite, žiūrėti tampa dar įdomiau. Meilė amžiaus nepaiso. Būdama, dabar sakytume, beveik pensinio amžiaus, Žemaitė įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį savo žentą, slapčia rašė jam jausmingus laiškus, nepaisydama, jog prieš tai vyriškis piršosi Žemaitės anūkei, o vėliau vedė rašytojos dukrą Juzę. Kuo ne trys mylimos?
Taigi neuždrausi žmogui mylėti, kaip ir gyventi laisvai, turtingai ir patogiai. Tik, kaip galima pastebėti, visi šie dalykai tarpusavyje nelabai dera. Ypač meilė, kūdikiai ir finansiškai nevaržomas gyvenimas, todėl „vaikų su pavadėliais“ galimai tik daugės. O kiek jų turime Gargžduose, matome sniegui nutirpus. Ypač tai aiškiai rodo daugiabučių kiemai. Jie ir šiaip menkai tvarkomi, o dar po žiemos… Bet palaukim.
