Kamščio istorija
Rašytoja, žurnalistė
Mokslininkai perspėja: „Nedėkite į burną nieko, ką išskiria jūsų organizmas. Išimtis – motinos pienas.“
Bet vaikai kartais suvalgo savo snarglius ir neteko girdėti, kad kas nors būtų jais apsinuodijęs. Yra suaugusių žmonių, kurie geria savo šlapimą ir teigia, kad jis stiprina imunitetą, padeda gydyti lėtines ligas. O kai kurie kartais ragauja savo ausų sierą.
Nežinau, ar patys sau tokį meniu susigalvoja, ar būna prisiskaitę Kobo Abės, kuris ausų sierą lygina su delikatesu: „Skaniausia – siera iš savo ausies, ji skanesnė už sūrį… Na, gal taip ir nėra, bet juk sugedusių savo paties dantų kvapas iš tiesų kažkuo malonus…“
Aš sieros neragavau ir mane supykina vien nuo minties apie jos atsiradimą burnoje. Tačiau, koks tai pojūtis, kai ji atsiranda ausyje, žinau puikiai. Ir netgi žinau, kokių problemų gali sukelti jos kamštis.
Prieš kelis mėnesius po skrydžio lėktuvu man užgulė dešinę ausį. Tikėjausi, kad kaip visada organizmas per dieną susireguliuos ir viskas praeis.
Bet ne. Su kiekviena diena jaučiausi vis blogiau – klausa prastėjo, pradėjo svaigti galva, vestibuliarinis aparatas paskelbė streiką.
Kadangi prieš trisdešimt metų jau buvau turėjusi sieros kamštį, įtariau, kad istorija kartojasi.
Nenorėjau laukti eilėje poliklinikoje, todėl užsirašiau į privačią kliniką. Už konsultaciją sumokėjau tiek, kad už tuos pinigus būčiau galėjusi nusipirkti nemažą kiekį ausų krapštukų. Bet man rūpėjo ne ekonomika – reikėjo greito ir saugaus sprendimo.
Gydytojas buvo jaunas, maždaug mano vaikų amžiaus. Pirmasis jo klausimas buvo ne apie ausį.
– Kiek jums metų?
Prisipažinau kaip per išpažintį, o pati pagalvojau: „Negi jaunimas asmens kodo nebemoka perskaityti?“
Jaunuolis supratingai linktelėjo.
– Greičiausiai senatviniai pakitimai.
Tą akimirką pasijutau tarsi devyniasdešimtmetė, kurią ką tik pagavo besiklausant „Metallicos“ ir paaiškino, kad jos amžiuje jau metas pereiti prie paukščių čiulbėjimo.
Vis dėlto neišsidaviau.
– Man atrodo, kad viskas dėl sieros kamščio.
Po dešimties minučių ausis buvo išplauta, kamštis pašalintas. Klausa grįžo. Galvos svaigimas dingo. Garsų pasaulis atgijo.
Atsisveikindamas gydytojas draugiškai pridūrė:
– Bet jeigu vėl pradėsite prasčiau girdėti, nenusiminkite – amžius daro savo.
Mes gyvename dvigubų standartų laikais. Oficialiai skelbiame, kad mūsų visuomenėje nėra vietos amžiaus diskriminavimui. Reklamose septyniasdešimtmečiai bėga maratonus, aštuoniasdešimtmečiai mokosi ispanų kalbos, o devyniasdešimtmečiai šoka tango.
Propaguojame ilgaamžiškumą. Aiškiname, kad 70 – tai nauji 50, o 90 – tik šiek tiek pavargę 60. Tačiau vos tik tau sukanka 65-eri, kažkodėl įsijungia kita programa.
– Svaigsta galva? Amžius.
– Blogiau girdi? Amžius.
– Skauda sąnarį? Amžius.
– Pavargai? Amžius.
– Užkliuvai už kilimo? Na, suprantama…
Sunku suprasti, kas vyksta pasaulyje? Irgi amžius.
Gydytojo kabinete kartais vis dar gyvena kita realybė. Joje žmogus nuo 65-erių pamažu virsta biologiniu projektu, kurio pagrindinė funkcija – senti pagal grafiką.
Aš, žinoma, „suprantu“: mano amžiuje visas ambicijas, įskaitant geros savijautos, laikas pristabdyti. Bet negi gydytojui priminsiu apie biologiją? Kad mes senstame nuo pirmosios gyvenimo dienos, ir nė vienas iš mūsų šių lenktynių nelaimės.
Kad dvidešimtmetis yra jaunas senstantis žmogus, o aštuoniasdešimtmetis – vyresnis senstantis žmogus.
Skirtumas tik tas, kad vieni dar turi daugiau iliuzijų.
Ir ne tik gydytojai turi polinkį diagnozuoti iš amžiaus – tai darome visi. Kartais mūsų pačių galvose susiformuoja savotiški kamščiai ir per juos girdime ne žmogų, o jo amžių. Ne tai, ką jis sako, o tai, kiek jam metų.
Amžius, žinoma, daro savo. Kaip ir gravitacija. Tačiau sieros kamštis kartais yra tiesiog sieros kamštis. Kaip Freudo cigaras kartais būna tik cigaras.
O vyresnis žmogus kartais būna ne „senatvinių pakitimų atvejis“, o tiesiog žmogus, kuriam užsikimšo ausis.
