Dronų pažinimo metas
Nauja mūsų gyvenimo realybė – kontrabandiniai balionai, dabar – dronai. Sako, turime priprasti ir būti pasirengę viskam. Tai kelia įtampą, nerimą, nelaimės nuojautą. Be to, apie galimą pavojų ne visi ir sužino. Nors kuriamos visokios visuomenės informavimo priemonės, jos neretai nepasiekia atokesnių šalies vietovių gyventojų. Ne paslaptis, kad nukritusius dronus pastebi ne tai atlikti turinčios tarnybos, o gyventojai. Vadinasi, turimas apsaugos ir visuomenės informavimo priemones valstybei dar reikia gerokai tobulinti. Ar spėjame tai padaryti su žaibiškai besikeičiančia realybe, atsakyti galime kiekvienas sau.
Ne taip seniai premjerė I. Ruginienė apie beviltišką kontrabandinių balionų skridimo kontrolę sakė, kad balionai skraidė ir, matyt, skraidys. Trečiadienį, kai netoli Lietuvos sienos, Lietuvos kariuomenės pranešimu, radarai fiksavo bepiločiams orlaiviams būdingą objektą, vienas dronų ekspertų, kalbėdamas per Lietuvos radiją, pareiškė, kad dronai skraidė ir skraidys. Tokia nauja realybė. Per dar vieną naujos realybės pusdienį buvo pakelti NATO oro policijos naikintuvai, Oro navigacijos sprendimu uždaryta oro erdvė virš Vilniaus oro uosto, Vilniaus apskrities gyventojams išsiųsti perspėjimai į mobiliuosius telefonus apie oro pavojų ir pan. Gerai, kad turime tokią apsaugą, be vis tiek neramu, ar vien to užtenka. Taip norėtųsi, kad tie dronai skristų tiksliai, kur jiems numatyta, o ne klaidžiotų kitų valstybių oro erdvėse. Tai, kas ilgą laiką atrodė tik kaip treniruotės kažkam tolimam ir negalimam įvykti, norom nenorom tampa realybe. Paskutiniu metu gausėjantys dronų incidentai Baltijos šalyse kelia nerimą ir įtampą, didina galimą karo tarp Rusijos ir Ukrainos išplitimo į kitas šalis nuojautą.
Nors gyvename tarsi ir taikos metu, bet ta taikos minutė tokia trapi, kad tenka galvoti ne tik apie tai, kaip pasodinti bulves ar kopūstus. Nors be jų taip pat negerai, ir apsirūpinimas maistu ne mažiau svarbus už patį išlikimą, tačiau prioritetus tenka dėliotis kitaip. Dabar, atsitraukusi nuo kitų darbų, tikrai turiu galvoti apie „išvykimo krepšį“, kur ta saugi priedanga – savam kieme ar kitur, kam iš mano pažįstamų gali prireikti pagalbos ir iš viso, kaip elgtis ekstremalių situacijų, kurių, pasirodo, žadama ir daugiau, metu.
Trečiadienį, kai sostinės pusėje buvo neramu, išgirdusi pranešimą per radiją, puoliau tikrinti mobiliajame telefone įdiegtos programėlės LT72 pranešimus. Didžiam nusivylimui ten nieko naujo neradau, standartinė informacija, tačiau ne ta, kurios tokiu metu ieškočiau. Kažkuris radijo diskusijos pašnekovų sakė ieškoti informacijos internete. Pasitikrinau, radau daugiau. Galų gale ir mobiliojo telefono ekrane pasirodė trumputis pranešimas apie oro pavojų Vilniaus apskrityje. O jei tuo metu būčiau be prieigos prie interneto? Ką darytų ir daro tie, kurių pagrindinis informavimo šaltinis yra tik radijas?
Šalia mūsų – Kaliningrado sritis, prigrūsta rusiškos ginkluotės. O jei koks ukrainietiškas dronas užsuktų ar netyčia paklystų ten?
Ne kartą vyko Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento treniruotės, kaip informuoti ir perspėti gyventojus pavojaus atveju (imituojamo pavojaus perspėjimo sirenos kaukė ne taip seniai, balandžio 30 d.), tačiau yra daugybė įvairių „bet“, ką galima ir reiktų tobulinti, o ne vien reikalauti pasiruošimo iš šalies gyventojų. Taip teigti mane paskatino senyva giminaitė, aktyviai klausydamasi Lietuvos radijo, kuris nuolatos kala į galvą mintį, kaip blogai Lietuvos gyventojai yra pasiruošę ekstremalioms situacijoms. Ji sakė nebegalinti girdėti tos reklamos, jai ima smarkiau plakti širdis ir pakyla kraujospūdis, nes moteris nesumoja, ką ji privalo padaryti. Ji nesinaudoja išmaniuoju telefonu, nes toks moteriai per sudėtingas, nemoka naršyti internete, nes nepasitiki savo jėgomis.
Ji gyvena dideliame mieste, tikriausiai atsirastų, kas padeda. O kaimų, vienkiemių gyventojai? Pati patyriau, kaip per bandomąjį sirenų kaukimą nuošalesnėje vietovėje sirenos kauksmo visai nesigirdi. Jei žmogus tuo metu ką nors darbuojasi ir nesiklauso radijo, taip pat nieko nesužino. O juk dažnai tai senyvi žmonės, kurių dauguma nesinaudoja išmaniaisiais telefonais, apie internetą žino tik iš pasakojimų, o artimiausia galimybė su juo susipažinti – už kelių ar keliolikos kilometrų esanti biblioteka, jei tokia iš viso likusi. Su kompiuterinio raštingumo kursais kaimo vietovėse neskubama, matyt, trūksta ir galimybių, ir galinčių mokyti.
Kaip tinkamai ir operatyviai apie pavojų informuoti kuo didesnį gyventojų skaičių – nemaža problema, apie kurią atsakingos šalies institucijos po vieno ar kito incidento turėtų gerai pagalvoti. Gal net paprasčiausia standartinė SMS būtų efektyvesnė, nei pranešimai vien tik į išmaniuosius telefonus. Nelaimė, kokia ji bebūtų, nėra nei vien tik sostinės ar kitos Lietuvos dalies. Tik būdami susitelkę, tinkamai pasirengę, atremsime kylančius iššūkius ir tinkamai pasirūpinsime savimi ir aplinkiniais, kokie ir kieno dronai raižytų mūsų padangę.
