Bėgantys
Koks ryškiausias mūsų visuomenės bruožas? Esame pikti, susiskaldę, veidmainiški? Vis dėlto tiksliausias žodis būtų – bėgantys. Esame bėganti visuomenė. Į naujas veiklas, į interneto glėbį, į politiką, į sekinantį darbą, egzotiškas keliones, pinigų medžioklę. Žinome, jog karo atveju reikia bėgti į priedangas, kurių nėra (o jeigu yra, vis tiek nežinome kur), bet bėgti reikia. O kai nežinom kur, tai tada, aišku, blaškomės. Ne baimės vejami, o tiesiog toks dabartinio laiko pojūtis – bėgti.
Štai gegužė visada asocijuojasi ne tik su pavasariška šiluma, bet ir su laisvėjančia mokyklos atmosfera, kai atsidaro ne tik klasių langai, bet tuoj tuoj atsivers ir durys. Žinių patikrinimai, bandomieji egzaminai, nuotolinės pamokos – lyg ir sunku būtų, bet kartu tai pabaigos ženklai. Kaip visada, labiausiai ruošiasi abiturientai, jie žino, kas jų laukia, tik nereikia nuolat primygtinai gąsdinti. Jeigu prieš didžiąsias metų šventes visi, kas bent kiek išmano, aiškina, kaip nepersivalgyti ir nuo to persirijimo neapsirgti, tai dabar jau randasi straipsniai, kaip prieš egzaminus įveikti stresą, nerimą, nemigą ir kitus bauginančius organizmo pokyčius. Lyg mūsų jaunimas būtų visiškai nugeibęs, silpnas ir paliegęs. Kad jis kitoks, nei tėvų ir senelių karta negali nesutikti, bet labai popinti nereikėtų. Juk matom, kas iš to kartais išeina, pritrūksta ir drąsos, ir pasitikėjimo. Štai prieš kelias dienas vienoje Marijampolės gimnazijoje mokinys švaistėsi peiliu, kelis bendramokslius tyčia sužeidė, buvo nutrauktos pamokos. Įvykis sukrečiantis, bet ne mažiau stebina aplinkinių reakcija. Pertrauka, daugybė jaunuolių, darbuotojų, mokytojų ir niekas grėsmės nestabdo, neatima to vaikiško peiliuko, nesulaiko. Ką daro? Kaip galima suprasti iš pateiktos informacijos, bėga. Vienas mosuojantis peiliu ir bėganti minia… Galima sakyti, jie išsigando, jie tik vaikai. Tačiau turim pavyzdį, kaip greitai viską galima pakeisti. Ne taip seniai Seime buvo sumanyta įtvirtinti įstatymą, leidžiantį balsuoti nuo šešiolikos metų. Jaunimas staiga buvo subrandintas iki suaugusiųjų statuso. Šiam įstatymui pritarta nebuvo, situacija grįžo į pradinę padėtį – šešiolikmečiai staiga vėl tapo globojami vaikučiai. O kiek visokių pagalbų jiems prikurta: nevyriausybinės organizacijos siūlo vieną už kitą įdomesnius projektus, kruta visuomenės sveikatos centrai, dirba įvairiausios tarnybos, komisijos. Neišvengiamai kyla klausimas, ar tikrai jų tiek reikia, kuriose iš jų vyksta realus, reikalingas darbas ir kuriose tik veiklos imitacija. Bet iš tiesų tai turėtų rūpėti tiems, kurie pinigus šioms organizacijoms skirsto. Tik vėlgi ar tokia atsakomybė jiems pagal jėgas? Ir kompetencijų užtenka?
Tačiau grįžkim į mokyklas, kuriose jau alsuojama vasaros atostogų laisve. Aišku, jeigu nežinotume, kad laisvė yra reliatyvi, džiaugsmo būtų kur kas daugiau. Dabar tenka suvokti, jog laisvė baigiasi ten, kur prasideda apribojimai. Prieš keletą dienų žurnalas „Reitingai“ pagal pasiekimus tradiciškai surikiavo mokyklas į eilę, suaudrindamas protus ir sujaukdamas mintis tik, žinoma, palikdamas, kaip visada, nuošalyje privačių mokyklų klausimą. Nors jos irgi finansuojamos valstybės, bet kažkodėl apie tų mokyklų pasiekimus žinome mažiausiai. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog ir kai kurios gimnazijos, ir licėjai nėra tokie jau nekaltučiai, visiems norintiems duris atveriantys, ir viskas čia esą nemokamai. Deja, pasidomėjus išsamiau, lengva įsitikinti, jog taip nėra. Eik ir mokykis, siek ir tobulėk, bet ir pinigų turėk. O kur dar ugdymo(si) toje pačioje įstaigoje tęstinumo problema. Girdime, kas vyksta mūsų rajono „Saulės“ progimnazijoje, kai mokydamasis sužinai, kad kitais metais šioje mokykloje tau vietos gali nelikti. Deja, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nepadeda problemos išspręsti. Gyvenk laukimu, pyk, blaškykis, nerimauk. Tad ko labiausiai trūksta švietimo sistemai? Šiuo metu vienu balsu sakoma: stabilumo. Ir turbūt niekas taip negąsdina, kaip pasigirstantis švietimo valdininkų noras kažką naujai pradėti. Vien žodis „reforma“ iškart priverčia suklusti jaunus mokytojus, kurie ir šiaip pavasarį nekantriai ima žvalgytis į kitas darbovietes. Bus tokių, kurie rudenį ir nesugrįš.
Taigi bėgam toliau. Kol kas į šilumą, atostogas, pabaigtuves, išleistuves ir į didelį norą sustoti, prisimindami, kad „jaunuolis, kuris nė karto neverkė, – laukinis, o senis, kuris nesijuokia, – kvailys“ (Dž. Santajana).
