Mokytojai irgi klysta
Ko labiausiai nemėgsta mokytojai, tai klysti. Nuo seno girdima formulė „Mokytojas visada teisus“ dar laikosi, bet norų ir būdų ją išklibinti daugėja. Laisvėjanti atmosfera mokykloje verčia mokytoją daug ką permąstyti iš naujo, įsivertinti savo gebėjimus, nusiimti visažinystės aureolę ir tiesiog žmogiškai spręsti problemas, pripažįstant ir klaidas, ir laimėjimus. Plačiąja prasme žvelgiant, tai tų laimėjimų tikrai ne kažkas. Būta daug triukšmo, šurmulio, žygių per Lietuvą, bet pagrindinės problemos taip ir liko, nes klaidų išvengti nepavyko.
Pradžioje, ir tai pirmoji klaida, visos mokytojų emocijos buvo nukreiptos tik į algų kėlimą. Mokytojai skursta, neišgyvena, negali keliauti, neįperka knygų ir t. t. rėksmingom antraštėm sutelktas dėmesys daugiausia buvo į materialinius dalykus. Skaičiuota ir perskaičiuota, kiek uždirba ir kiek gali uždirbti mokytojas, iš aukščiau bandyta manipuliuoti kažkokiais vidurkiais, bet čia mokytojai nepasidavė. Ir pinigų atsirado. Dabar tik retkarčiais prasprūsta žinia, jog mokytojams algų kėlimas stringa arba nesilaikoma susitarimų skiriant papildomų lėšų. Sakytume, skurdo grėsmė suvaldyta arba bent jau kuriam laikui atsitraukė. Tik bėda, kad nepagalvota apie paties darbo sąlygas. Argi ne kartu turėjo būti sprendžiami šie klausimai? Gal netgi darbo sąlygų gerinimas turėjo būti pirmesnis? Kiek ilgai gali motyvuoti didesnis atlyginimas, jeigu klasės kai kur vis dar liko perpildytos, o ir įtraukusis ugdymas prisidėjo. Mokinių elgesys neretai peržengia normalaus bendravimo ribas, o pagalba ta pati – vienokia ar kitokia komisija, daug kalbų, svarstymų ir minimalus (arba jokio) poveikis. Tiesa, šįmet dar mokytojams siūloma psichologo ir teisininko pagalba, tokia papildoma institucija ŠMSM sukurta, esą konsultuosianti mokytojus, susidūrusius su sudėtingesnėmis situacijomis. Tik kad tokių situacijų, didesnių ar mažesnių, mokytojai patiria kasdien. Vienoje radijo laidoje Austėja Landsbergienė pasakojo apie savo patirtis užsienio mokyklose (galima Landsbergienės nemėgti, bet švietimo sistemos dalykus ji išmano kaip niekas kitas). Labiausiai jai įsiminė, jog štai Singapūre, kur bendrasis išsilavinimas labai aukšto lygio, klasėse sėdi ir po keturiasdešimt mokinių, bet drausmės problemų ten nekyla, netgi nesuvokiama, kaip tai galėtų nutikti. Ten vaikas ateina mokytis, tuo suinteresuota visa jo šeima, mokytojo darbas gerbiamas ir vertinamas, jų keliami reikalavimai ir užduotys vykdomos besąlygiškai. Pasitikima, jog mokytojas žino, ką daro. Deja, mūsų pedagogams apie tai tik pasvajoti tenka.
Antroji klaida – tai pedagogų vienybės stoka. Prisiminkime ne tokią tolimą praeitį: vieni mokytojai streikuoja, kiti dirba, vieni traukia pėsčiomis į Vilnių, kiti tik slapčiomis verda šiems arbatą, vieni, tie nuosaikesnieji, susitinka su valdžios atstovais ir pasirašo susitarimus, kiti, nepaklusnieji, stovi už slenksčio. Profesinių sąjungų vadovai iki šiol kalba po vieną, bet niekada neteko matyti bendro veikimo. Ar nereikėtų prisiminti seną lietuvišką sakmę, kurioje pasakojama, kaip tėvas, užauginęs kelis stiprius, bet nuolat besiginčijančius sūnus, mirdamas paprašė atnešti jam paprastą beržinę šluotą ir duodamas vyriausiam paragino ją perlaužti. Šiam nepavyko. Tada tą patį liepė padaryti kitiems. Nė vienam iš sūnų nepavyko perlaužti surištos šluotos. Tada tėvas atrišo šluotą ir padavė kiekvienam sūnui po šakelę vėl liepdamas laužti. Šie lengvai, vienu rankos judesiu perlenkė ir sulaužė savo virbą. Tada tėvas tarė: „Kai būsite kartu, jokios gyvenimo negandos jūsų nepalenks ir nesulaužys, bet jeigu išsiskirsite, būsite silpni ir palaužiami.“ Šis paprastas pasakojimas dar kitaip vadinamas Vienybės sakme.
Trečioji klaida – pačių mokytojų „tas prakeiktas nuolankumas“. Greičiausiai dar palikęs iš to meto, kai mokytojais galima buvo švaistytis: „Nepatinka, gali nedirbti. Atsisakai vykdyti, ieškokis darbo kitur. Labai jau išmintingas, tuoj galėsi parduotuvėj dešrą sverti.“ Anksčiau tokie ir panašūs mokyklos administracijos sakiniai užgesindavo ne vieną maištininką. Dabar šitai neveiksminga. Atrodytų, mokytojų trūkumas turėjo išlaisvinti kritinį mąstymą, drąsų požiūrį, sunaikinti tiesos sakymo baimę, bet kažkaip to laisvėjimo nematyti. Pedagogai vis tiek mandagiai tylūs, priimdami nevykusias naujoves tik paburba patyliukais ir, žiūrėk, jau puola vykdyti. Liepė dirbti be vadovėlių – dirbo, dabar vadovėliai mirga klaidomis – tyliai taiso ir dirba, palikti kęsti paauglių patyčias ir išsišokimus be jokių konkrečių drausminimo priemonių – kenčia.
Ypač tai gerai iliustruoja du paskutiniai Lietuvos padangėje nuskambėję pedagoginiai atvejai. Pirmasis jau nukeliavo iki teismo. Jauna muzikos mokytoja, neapsikentusi mokinio elgesio ir šlykštaus įžeidinėjimo, ištempė jį iš klasės (galima sakyti išvedė, betgi neįtikėtina, kad jis taip gražiai ėmė ir išėjo). Tada ir pajudėjo vaiko teisių malūnas: berniukas pažemintas, įžeistas, prieš jį buvo smurtauta, galimai skaudžiai suspaudė ranką, jis patyrė psichologinę traumą ir t. t. O mokytoja čia kalta tiek, kad teismo reikia? Gal atsikvošėkim? Antrasis atvejis išvis rodo ne ką kita, kaip perdėtą visuomenės lepumą. Štai vienos Vilniaus gimnazijos matematikos mokytojas „TikTok“ viešai paanalizavo mokinių klaidas, parodydamas ir jų neraštingumą (net kasdien matomą žodį variantas, kuris su „j“ parašytas), ir sprendimų, suvokimo klaidas. Pavardžių nebuvo, bet tėvus papiktino tai, jog vaikų tapatybes esą galima pažinti pagal braižą. Kokie sekliai tai turėtų išsiaiškinti? Ir kam tai rūpi? Juk svarbu, kad klaidų mokiniai nekartotų, kad iš jų pasimokytų. Vėl, mokytojų bendruomenei baugiai tylint, vyksta sujudimas. Vėl kaltas mokytojas, laukia svarstymas, kažkas imsis priemonių. Taigi visai natūraliai kyla klausimai: ar tokie atvejai skatina rinktis mokytojo profesiją? Ar mokytojas savo darbe saugus? Ar jau reikia bijoti ir supykti, ir pabarti, tik girti ir girti, kokią nuostabią kartą auginame?
Taigi klausimų kur kas daugiau nei atsakymų. Be to, nemažai ženklų rodo, kad teigiamų pokyčių greitai nebus. Vis dėlto pažanga tikėti svarbu, nes į tai orientuotas visas žmogaus gyvenimas, kuriame mokytojo asmenybei, jo gebėjimams, jo nuoširdžiam darbui visada priklausė ir priklauso reikšminga vieta. Tačiau, kaip viename savo straipsnyje sako žinomas lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas: „norėdami išlaikyti mokytoją mokykloje, jame turime matyti ne funkciją, o žmogų.“
