Ar išeis iš kaimo paskutinė karvė?
Klaipėdos rajone kasmet stambėja ūkiai, bet mažėja smulkiųjų ūkininkų, laikančių 1–2 karves. Per metus jų atsisakė 94 laikytojai. Karvę išlaikyti sunku ir brangu, tačiau kai kurie kaimo žmonės negali įsivaizduoti savo gyvenimo be jos, taip pat be natūralaus pieno, naminio sviesto, sūrio, grietinės.
Užsiėmimas
Jarusė Blaškauskienė – vyriausia gyventoja Agluonėnuose, laikanti karvę. „Jeigu neturėčiau skaudulių, nelaikyčiau, – ištarė 71-uosius bebaigianti našlė. – Išeinu į laukus, dirbu, judu – nusiraminu. Nėra kito užsiėmimo – be karvės būtų sunki diena.“
Tolokai nuo namų ganykla, į kurią ji mina dviračiu. Po to – pėsčiomis prie gyvulio.
Kita vertus, melžiama karvė – ir nauda. Sunkiai plušėjusi kolūkyje – 35 metus melžė karves, pelnė pirmūnės vardą, o užsidirbo tik 230 eurų pensiją. Gyvena nuosavame mūrinuke, kurį reikia išlaikyti. Anksčiau griuvus kolūkiui ji laikė 4 karves. Pieną parduodavo perdirbėjams, o dabar spaudžia sūrius. „Kaimynai paprašo, geriems žmonėms dovanoju“, – sakė Jarusė.
J. Blaškauskienė stebėjosi, kad beveik neliko žmonių, norinčių natūralaus, šviežio pieno – perka parduotuvėje. Našlė pasakojo, kad be jos Agluonėnuose karvę laiko dar viena gyventoja. Kiti turi daugiau piendavių ir pieną veža į turgų.
Ar apsimoka laikyti karvę? Agluonėniškė suskaičiavo: šią vasarą šienas kainavo 150 eurų, darbininkams už atvežimą sumokėjo 80 eurų, ganyklos nuoma – 100 eurų. Iš ūkininko perka miltus: maišas – 10 eurų. Bet pašnekovė nežiūrinti, kiek viskas kainuoja. Nesvarbu, kad ir vargo su karve turinti. „Du kartus naktį buvo iš ganyklos parbėgusi. Sakiau, parduosiu, bet jau šieną buvau nusipirkusi“, – šyptelėjo pašnekovė.
Visą straipsnį skaitykite trečiadienio „Bangos“ 4 puslapyje.
