Aukso amžius avininkystėje baigėsi?
Klaipėdos rajone sparčiai daugėja avių, anot augintojų, gyvųjų žoliapjovių. Vieni augina dėl grožio, kad sodyboje nuėstų žolę, kiti laiko veislei, treti mėsai – ir ne tik savo reikmėms.
Šiuo metu ūgtelėję ėriukai papildė bandas, tačiau avininkystės ūkius plėtojantys ūkininkai bėdoja, kad nėra kur dėti avienos. Kai kurie tvirtina, jog aukso amžius avininkystėje baigėsi.
Rudgalviškio banda išretėjo
Avių augintojai skundžiasi, kad šiuo metu Lietuvos mėsos rinkoje – avienos perteklius. Supirkėjams gyvulius tenka atiduoti pusvelčiui. Daugiau nuperka pavieniai žmonės, o ne mėsos perdirbėjai. „Taigi avienos nėra kur dėti. Supirkėjai išveža į užsienį, o iš ten sugrįžta daug brangesnė. Mums reikia gyventi iš išmokų“, – sakė avių ūkio šeimininkas iš Kretingalės seniūnijos, nenorėjęs skelbti pavardės.
Prieš 18 metų avininkyste susidomėjęs rudgalviškis Laimis Grudzinskas vienu metu laikė 170 avių. Tuomet buvo didžiausias šio verslo atstovas rajone. „Tačiau kuo labiau plėtėsi avininkystė, tuo labiau mažėjo išmokos, – teigė ūkininkas. – Prieš euro įvedimą avienos paklausa sumažėjo – gal sumenko perkamoji galia?“
Pasak pašnekovo, šiuo metu atpigusi aviena: anksčiau kilogramas kainavo 25 litus, o dabar – 5 eurus.
L. Grudzinskas pasakojo, kad šiemet pardavęs 4 ėriukus ir 5 avis. „Aukso amžius avininkystėje baigėsi. Dabar tenka gyventi iš išmokų“, – patikino ūkininkas. Tačiau jis tiki, kad ateityje avienos paklausa didės.
Šiuo metu L. Grudzinsko avių banda susitraukusi beveik trigubai – tik 45 avys tvarte. Iš jų 17 – Lietuvos juodgalvės, genofondinės veislės. Jis siūlo ne tik mėsą, bet ir meistro išdirbtus avikailius, kurie gali būti graži interjero detalė, lovos užtiesalas, sveikuoliai domisi iš avių vilnos siuvamomis antklodėmis.
Šeimos tradicijos tęsėjai
Liaunų kaime, Priekulės seniūnijoje, gyvenantys mišraus ūkio šeimininkai Petras ir Antanas Vaičiuliai laiko ne tik melžiamas karves, bet ir avių bandą. Pasak ūkininkų, didelių sąnaudų joms nereikia, o pajamos už jas – priedas prie šeimos pajamų. Nešaltu oru jos vaikštinėjo sodyboje palei tvartą, kur padėta pašaro. „Atšalus orams, uždarome sandariame tvarte, – pasakojo Vaičiuliai. – Avims geriau vėsesnis nei šiltas ir drėgnas tvartas.“
Vaičiuliams sekasi auginti avis – jie tęsia šeimos tradiciją. Prieš kelis dešimtmečius į Liaunų kaimą atsikraustę Stanislava ir Kazimieras Vaičiuliai nusprendė, kad tarp Veiviržo ir Minijos, užliejamose pievose, patogu ganyti avis. Tačiau sūnūs laiko ne keliolika kaip tėvai, bet daugiau nei šimtą Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių, Lietuvos juodgalvių – mišrūnių. Galėtų parduoti 60 avių. Bet kaip sekasi realizuoti?
„Anksčiau daug avių nupirkdavo klaipėdiškiai – azerbaidžaniečiai, turkai, Jordanijos piliečiai. Kartais net patys skersdavo pagal savo tradicijas“, – pasakojo ūkininkai.
Jie prisiminė, kad užsakydavo po 10–15 avių maitinti aviena iš užsienio atvykusius jūreivius. „Vos spėdavome auginti avis. O dabar avienos perteklius – juk Lietuvoje yra tūkstantinių bandų“, – nelinksmai kalbėjo Vaičiuliai.
Mėsos perdirbėjai siūlo ašaras, o juk norėtų už pusšimtį kilogramų sveriantį aviną gauti 100 eurų. Taigi ekologiškai užaugintų avių mėsą valgo patys. „Kepame šašlykus, darome dešras – skanu ir sveika“, – sakė Vilija Vaičiulienė.
Avieną dovanoja savo giminaičiams. Ir Priekulės katalikų bendruomenei nepagailėjo. Vasarą per Antanines po pamaldų šventoriuje vyko agapė, kurioje parapijiečiai vaišinosi įmonės „Strykas“ keptu avinu, Vaičiulių padovanotu. Jie pažadėjo, kad tai taps tradicija.
Anksčiau avys buvo auginamos ne tik dėl mėsos, bet naudojami ir avikailiai, ir vilnos. S. Vaičiulienė pasakojo, kad iš naminių siūlų mezgė kojines, pirštines, marčios – vaikiškus drabužėlius. „Kokius kailinius – „dublionkę“ jaunystėje buvau pasisiuvęs“, – gyrėsi sūnus Petras. Dabar avikailiai išmetami. Vilnų karšimas, siūlų verpimas ir realizavimas – nuostolingas. Taigi stovi Vaičiulių sodyboje didžiausi maišai su vilnomis, ir niekam jų nereikia. „Teks ieškoti, kam padovanoti“, – šypsojosi A. Vaičiulis.
Melžiama avis – neįprasta
Rudgalviuose, Endriejavo seniūnijoje, įsikūrusi Genutė Smiškal su vyru vietoj karvės, kuriai išlaikyti pristigo jėgų, nusipirko melžiamą avį. „Melžiama avis naudingesnė nei ožka, – įsitikinusi rudgalviškė. – Juk yra vilnų, pieno ir mėsos. Aviena man skanesnė nei ožkiena.“
Taigi šioje sodyboje garbinama melžiama avis, o ne ožka. Jauki, meili avelė tiesė snukutį, kad paglostytum. „Po ėriavimosi primelžiau po du litrus pieno per dieną. Mums su vyru užteko. Viriau pienišką sriubą, košę, dariau jogurtą, kurį naudoju vietoj grietinės“, – pasakojo G. Smiškal.
Jos teigimu, pienas primena grietinėlę, saldesnis nei karvės ir labai baltymingas. „Iš 4 litrų avies pieno išeina kilogramas varškės, o karvės pieno reikėtų 10 litrų“, – tvirtino pašnekovė.
Merinoso veislės avį už 600 litų G. Smiškal nusipirko iš Plungės rajone gyvenančio ūkininko. Ši atsivedė ėriuką. Užauginusi rudenį norėjo parduoti šią melžiamą avelę. Apie tai skelbimai buvo išspausdinti „Bangoje“, „Vakarų Lietuvoje“. „Skambinusiesiems buvo įdomu, kad tai melžiama avis, o ne ožka. Kai kas net suabejojo, ar aš nesupainiojau, – juokėsi Genutė. – Viena moteris pasiteiravo, kiek noriu. Kai pasakiau, kad 150 eurų, labai nustebo.“ Taigi rudgalviškiai, nepardavę pieninės veislės avies, buvo priversti ją paskersti.
G. Smiškal negali atsidžiaugti savo avele. „Šiemet nukirpome 4 kg vilnų – švelni, tinka vėlimui. Sukaršiau ir veliu veltinukus, šlepetes – kaip sugebu, taip darau. Savo dirbinius dovanoju giminaičiams“, – sakė pašnekovė. Ji siūlė ir kitiems, nepajėgiantiems prižiūrėti karvės, įsigyti melžiamą avį.
- Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, lapkričio 1 d. Klaipėdos rajone 234 gyventojai turėjo 4 111 avių – apie 500 daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
- Rajone užregistruota 20 veislių avys. Daugiausia – 1 953 Lietuvos juodgalvės, 678 Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, 693 Romanovų veislės, 196 Vokietijos merinosai, 90 skudų, 58 Berrichon du Cher, negausios Šarole, tekselių bandos.
