Be pozos, bet su pozicija

Visuomeninės iniciatyvos nematuojamos viršvalandžiais, priedais ar papildomais laisvadieniais.

Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje studijų metais mokiausi lotynų kalbos. Mums, studentams, siekiant išlaikyti egzaminą, be kita ko, dar reikėjo išmokti 100 lotyniškų posakių. Žinoma, dauguma jų jau išblėso iš atminties. Tačiau kai kurie įsiminė visam gyvenimui. Vienas jų – Verba docent, exempla trahunt – Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia – man buvo ir yra labai svarbus kasdienėje veikloje.


Šiomis dienomis mūsų kasdienė veikla transformavosi: agresorės Rusijos demokratinėje Ukrainoje sukeltas karas negali abejingo palikti nė vieno žmogaus. Todėl neabejingųjų kasdienybės dienotvarkė yra smarkiai pakitusi: nuolatinis žinių sekimas, dalyvavimas labdaros akcijose, savanoriavimas. Tokių žmonių veikla yra įkvepianti, sektina ir viešu žodžiu pagirtina. Ne pasigirtina, bet pagirtina. Tai skirtingi dalykai: geradarystė turi būti matoma kaip užkrečiantis pavyzdys kitiems. O feisbuko komentatorius su pašiepiančiais komentarais, ar „mes padedame ukrainiečiams, kad jiems padėti ar kad su jais nusifotografuoti (kalba ir stilius – netaisyti), vertinu kaip trolių kryptingą veiklą suniekinant žmones, kurie turi aiškią poziciją. Arba kaip niekdarius, kurie toliau nuo savo sofos niekada nėra pakilę, išskyrus tuos atvejus, kai sau pinigą kalė.
Aišku, hiperbolizuoju sakydama, kad šiuo metu keičiasi kiekvieno mūsų gyvenimas. Esame skirtingi, kai kas savyje jokios empatijos neišsiauginęs, linkęs tūnoti savo kiaute. Apibendrinant galima pasakyti, kad matome ir tokių žmonių, kurie savajame gyvenimėlyje vadovaujasi nuostata kaip toje žinomoje patarlėje: ne mano daržas, ne mano pupos. Kita vertus, labai keičiasi ir tokių žmonių dienotvarkė: juos galime sutikti šukuojančius prekybcentrių lentynas, maišais perkančius druską, dešimtimis pakelių cukrų. Ką gali žinoti, o gal bėdai ištikus jie, žiūrėk, ims ir pasidalins su kaimynu?


Šiandien labai saugotini ir gerbtini empatiški žmonės, negailintys nei savo jausmų, nei savo laiko, nei savo lėšų, kad pagal savo galimybes padėtų kenčiančiai Ukrainai, ištiestų pagalbos ranką pabėgėliams. Tai žmonės, kurie renkasi poziciją, o ne tik prie kavos puodelio suokia, kokie jie esantys atjautūs, kaip jiems ašaros byra ir širdis sprogsta žiūrint į bombarduojamus miestus, sužeistus ar net nužudytus vaikus.
Pastaruoju metu ne kartą teko lankytis Gargždų paramos Ukrainai centre, Gamyklos gatvėje. Vakarais ten nenutrūkstamai verda gyvenimas. Vis daugiau atvažiuoja įvairaus amžiaus pabėgėlių, vis daugiau jų namus paliko taip, kaip stovi, vis daugiau jų ir psichologiškai paveiktų. Paramos centro savanorių kantrybė ir dėmesys – neišmatuojami, jų pasiryžimas visuomenės labui ne trafaretinis, o nuoširdus, patraukiantis, kaip sako toji lotyniška patarlė.


Labai svarbu, kad ir žmonės, norintys suteikti paramą, jau klausia, ko konkrečiai reikia, ar tiks mano pasiūlyta avalynė, drabužiai? Paramos centre nėra vietos kaupimui – reikia būtent to, ko reikia tuokart.
Daug darbų padedant Ukrainos pabėgėliams atlieka nevyriausybinės organizacijos – jos pradėjo pagalbą teikti anksčiau nei apsisuko mūsų valstybės institucijos. Todėl tai dar kartą įrodo, koks svarbus yra būtent nevyriausybinis sektorius ir koks yra to sektoriaus lygmuo. Visuomeninės iniciatyvos nematuojamos viršvalandžiais, priedais ar papildomais laisvadieniais.


Daug gražių darbų padarė ir nesiliauja daryti tiesiog pavieniai žmonės, kurie suskubo rūpintis transportu į Ukrainą pabėgėliams parvežti, kurie maskuojančiomis spalvomis dažė techniką, siunčiamą į Ukrainą, kurie negalvodami apie jokius atlygius suskubo registruotis „Stiprūs kartu“, savanoriauti Raudonojo Kryžiaus, „Carito“, „Niekieno vaikai“ ar kitose visuomeninėse organizacijose.


Žinomo žurnalisto Dovydo Pancerovo įraše feisbuke neseniai perskaičiau, kad prieš karą jis lankėsi Ukrainoje ir jį nustebino moteris, kuri kiekvieną dieną po darbo dvi valandas savanoriaudavo: pakuodavo sausas grybų sriubas kariuomenei. Atrodo, ką gali vienas žmogus, ką galime kiekvienas mes?


Galime daug, jei turime poziciją ir įžvalgas ateičiai. Kai matai tokius paprastus, bet tuo pačiu labai prasmingus savanorystės pavyzdžius, supranti, kodėl Ukrainos kariai tokie drąsūs, atkaklūs ir patikimi. Visada laimės tie, kurie žiūri ne tik savo daržo pupų (paaiškinu, kad tai kaip alegorija, nekalbu apie sėjos darbus).


Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių