Būti ar nebūti gyvulių ūkiui gyvenvietėje?

Kaimo žmonėms pažįstami visokie kvapai – ne tik pražydusių augalų aromatu jie mėgaujasi. Tačiau jautrumas kvapams – individualus dalykas. Ūkininkai, laikantys gyvulių ūkį, nejaučia tvarto tvaiko, o šalia įsikūrusieji negali jo tverti. Ar galima Dauparų gyvenvietėje plėtoti šį verslą, nors smarvė piktina kaimynus?

Vargina tikrintojų vizitai

Janina ir Vidmantas Ruibiai Dauparų gyvenvietėje įsikūrę daugiau nei prieš 30 metų. Sovietmečiu pastatytame tvarte savo reikmėms jie laikė kiaulių, porą karvių. Atkūrus nepriklausomybę, melžiamų karvių bandą gerokai padidino. „Gavome leidimą parduoti pieną ir jo produktus tiesiogiai vartotojui, todėl reikėjo atitinkamai sutvarkyti karvidę, pieno bloką, – kalbėjo J. Ruibienė. – Įrengėme srutų rezervuarą, o mėšlą išvežame į laukus, į rietuves krauname. Mus nuolat tikrina specialistai, bet priekaištų neturi. Mūsų sodybos aplinką gerai įvertino bendruomenė.“

Ūkininkė pasakojo, jog prieš 8 metus atsikraustė nauji kaimynai. „Sugyvenome draugiškai, stengiamės nekenkti, bet keistas sutapimas: po metų prasidėjo anoniminiai skundai neva savo ūkyje netinkamai prižiūrime gyvulius, esame apsileidę, braidome po srutas kieme, šios bėga į kaimynų sklypą ir jiems dvokia. Pernai mus 7 kartus tikrino aplinkosaugininkai, maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, bet pažeidimų nerado. Tai, ką liepė, sutvarkėme. Mes ne tik kiemą – ir patvartę išbetonavome.“

J. Ruibienė teigė išsiaiškinusi, jog nepatenkinta kaimynė Rasa, nors ji tik kartą dėl smarvės buvo užsukusi pasikalbėti su ūkininkais.

„Mes neturime ramybės, nors dirbame daug ir sunkiai. Mūsų tvartas stovi žemės ūkio naudmenų plote. Du laikinus, be pamatų, pastatus galėjome pasistatyti, nes jie mums reikalingi. Tvarkome dokumentus – įregistruosime juos. Nejaugi išsižadėsime ūkio, kai iki pensijos abiem liko 4 metai? Kas gali apginti ūkininką?“ – retoriškai klausė J. Ruibienė. Ji parodė raštą su 19 kaimynų parašais, kad jie neprieštarauja šio ūkio veiklai.

Kenčia nuo smarvės

Rasa Puidokienė pasakojo, jog sodybą Smiltelės gatvėje, ūkininkų Ruibių pašonėje, šeima įsigijusi 2008 m. Ji tvirtino neįtarusi, jog teks kentėti dėl smarvės, sklindančios iš jų gyvulių ūkio. „Aš ne prieš ūkininkų veiklą, mes nesame susipykę, nors negaliu kieme pasidžiauti skalbinių, atidaryti langų, negaliu vaiko pasodinti į sūpynes, – vardijo bėdas pašnekovė. – Mėšlas kraunamas į priekabą, iš kurios srutos varva į mūsų sklypą. Bet aš niekam nesiskundžiau, tik laišku pernai kreipiausi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, kad man atsakytų, ar gali gyvenvietėje stovėti ferma, kurioje laikoma keliolika karvių, prieauglis, kelios kiaulės, bet atsakymo neturiu.“ R. Puidokienė parodė rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Karbausko atsakymą. Jame nurodyta, kad prie Ruibių ūkinio pastato suręsti 3 statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Be to, jie pastatyti nesilaikant minimalaus 3 metrų atstumo nuo kaimynų ribos.

Pažeidimų nerado

R. Puidokienė pridūrė, jog iš Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nesulaukusi atsakymo, ar Ruibių ūkyje laikomasi gyvūnų gerovės reikalavimų. Šios tarnybos viršininko pavaduotojas – valstybinis veterinarijos inspektorius Virgilijus Valantinas „Bangos“ korespondentei teigė daupariškei atsakęs telefonu. „Pernai rudenį moteris skundėsi dėl smarvės negalinti atverti langų, pasidžiauti lauke skalbinių. Pagal savo kompetenciją patikrinę Ruibių ūkį, radome 24 galvijus – 17 melžiamų karvių, 3 telyčias, 4 veršelius, 5 kiaules. Jų laikymo sąlygos tinkamos“, – tvirtino V. Valantinas.

Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos agentūros specialistas Karolis Šežikas pasakojo pernai šį ūkį tikrinęs 2 kartus. „Pažeidimų dėl mėšlo ir srutų tvarkymo neradome, – teigė jis. – Be to, buvo kreiptasi dėl ūkininkavimo galimybių įvertinimo. Tai ne mūsų kompetencija. Mes tik tikrinome skundą, kad galimai teršiama aplinka, bet pažeidimų neradome.“

K. Šežikas prisiminė, jog dėl skundų ir ankstesniais metais jam teko lankytis šiame ūkyje. „Neužfiksavome, jog iš ūkininko tvarto bėgtų srutos į kaimynų sklypą. Vargu ar taip gali būti, nes tvarkomasi tinkamai“, – sakė jis.

R. Puidokienės skundą tikrino ir rajono Savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Rimkus. „Ruibių ūkyje nustatyta, jog sovietmečiu statytas ūkinis pastatas (42 kv. m), viralinė (33 kv. m) ir garažas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir naudojami pagal paskirtį. Tačiau pietinėje ūkinio pastato pusėje vienas iš blokelių sumūrytas, o kitas medinis priestatai nėra įregistruoti. Juose laikomi gyvuliai. Įrengtas lengvo tipo trečias medinis pastatas irgi neįregistruotas. Nurodytu laiku ūkininkai Ruibiai pristatė pasižadėjimą, jog iki birželio 1 d. šiuos pastatus įregistruos Nekilnojamojo turto registre. Atsakymą nusiunčiau ir R. Puidokienei“, – pasakojo P. Rimkus.

Įsikūrė ūkininkų pašonėje

Rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus l. e. vedėjo pavaduotojo pareigas Genovaitė Valauskienė kalbėjo, jog Ruibiai ūkininkauja ketvirtį amžiaus, tačiau ramybę praradę apsigyvenus naujiems kaimynams, kurie pyksta dėl smarvės. „O ką daryti ūkininkams, jeigu gyvulių ūkis – pragyvenimo šaltinis?“ – retoriškai ištarė ji.

Pasak G. Valauskienės, į Žemės ūkio skyrių kelerius metus plaukė anoniminiai skundai, kad Ruibiai netvarko mėšlo, neprižiūri gyvulių ir kita. „Klausinėjama kaimynė R. Puidokienė aiškino, jog viskas tvarkoje, iš šių ūkininkų perkanti pieną, sūrius. Pažeidimų nerado tikrinę įvairių institucijų pareigūnai. Nė vienas iš Ruibių kaimynų neprieštaravo dėl jų ūkio“, – teigė G. Valauskienė.

Jos manymu, Puidokams reikėjo apsidairyti perkant šią sodybą: ūkiniai pastatai buvo, žmonės ūkininkavo, kaip ir dabar. „Kaimas maitina žmones – ūkininkai parduoda pieną, mėsą. Ūkininkai užsidirba sau ir moka mokesčius, – akcentavo G. Valauskienė. – Mūsų rajone žemės ūkio veikla užsiima 2 840 ūkininkų: augina gyvulius, javus ir kitas šakas plėtoja. Tačiau skundai dėl smarvės – labai reti.“

Rajono Savivaldybės tarybos narė, Kaimo reikalų komiteto pirmininkė Regina Kernagienė samprotavo: „Ūkininko ūkis neturėtų būti gyvenvietėje. Bet Ruibiai čia įsikūrė sovietmečiu. Ar jie statys naują fermą laukuose? Kaip uždrausti ūkininkauti, jeigu tai – pragyvenimo šaltinis? Suprantu ir jaunuosius kaimynus – neįsivaizduoju gyvenimo smarvėje. Betgi šeima žinojo, ką perka, kad pašonėje ūkininkaujama.“

KOMENTARAS

• Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriaus vedėja Aušra Syminienė:

  – Ar galima gyvenvietėje, kuri buvo planuota gyvenimui ir poilsiui, laikyti tiek gyvulių? Ar teisės aktų nustatytomis sąlygomis vykdoma ūkinė veik­la? Ji turi būti vykdoma atitinkamos paskirties pastatuose ir vykdant atitinkamas sąlygas, kad suvaldytų taršą iki leidžiamo, nekenksmingo dydžio. Kvapas irgi reglamentuojamas – neturi viršyti leidžiamo dydžio ir neturi kenkti gyvenantiesiems šalia vykdančiųjų ūkinę veiklą. Skundai dėl kvapo pradedami tirti nuo jį skleidžiančios veiklos legalumo ir vykdymo sąlygų. Tai atlieka kompetentingų institucijų specialistai.