Būties metmenys Remigijaus Treigio fotografijoje

Lietuvos fotomenininkui Remigijui Treigiui Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Menininkas įvertintas už laiko ženklų poetiką fotografijoje.

Suprato pašaukimą
R. Treigys jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena ir dirba Klaipėdoje, tačiau jo pažintis su šiuo kraštu prasidėjo žymiai anksčiau. Iš Šilavoto (Prienų r.) į Vėžaičius kartu su tėvais jis atvyko būdamas dešimties. Šiame miestelyje Treigių šeima gyveno neilgai, po metų jie persikraustė į Agluonėnus. Čia R. Treigys baigė aštuonmetę mokyklą, po to važinėjo mokytis į Priekulės vidurinę mokyklą. Baigęs ją, ne iš karto pasuko link menų. R. Treigio teigimu, suvokimas, ko nori iš gyvenimo, atėjo tik po kelerių metų, kai vos pradėjęs studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – VDU Žemės ūkio akademija) apsilankė dailės būrelyje. Supratęs savo pašaukimą, po trijų mėnesių studijas nutraukė ir iš Kauno grįžo į Klaipėdos kraštą studijuoti tuomečiame Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Įstoti jam pavyko ne iš karto, todėl metus iki kitų stojamųjų būsimas fotografijos menininkas privačiai mokėsi piešimo ir tapybos, lankė vakarinius užsiėmimus Klaipėdos vaikų dailės mokykloje. Tuo pat metu dirbo fotografijos laborantu dailės instituto Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedroje (dabar – VDA Klaipėdos fakultetas). Būtent čia nuo 1982 m. R. Treigys pradėjo studijuoti ir tada jau apsigyveno uostamiestyje. Baigęs studijas, po kelerių metų pradėjo dėstyti fotografiją šioje katedroje, kur su studentais dirba ir šiandien. R. Treigys parodose dalyvauja nuo 1986 m., yra pelnęs daugybę reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų. 2018 m. už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai jam suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas, 2020 m. – tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’ 20“ geriausias menininkas. Šiandien šio menininko kūryba gerai žinoma ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje, atpažįstama ir platesniuose fotografijos kontekstuose.

Kūrybos orientyrai
R. Treigys patenka tarp tų menininkų, kurių kūryba ne tik neatsiejama nuo jų asmeninės erdvės, bet šio santykio atskleidimas dažniausiai tampa centrine kūrinio tema arba pagrindu, ant kurio dėliojami subjektyvizuoti artimos aplinkos matymai. Į fotografiją perkeliamų erdvių dėmenys autoriui artimi ne tik fiziškai. Gal net svarbiau, kad visa tai, ką iš aplinkos jis atsirenka, rezonuoja emociškai, atspindi ir įprasmina individualias kūrėjo būsenas. R. Treigys ne kartą akcentavo, kad būtent Klaipėdos krašto architektūra – raudonų plytų vokiški namai, didesnę metų dalį ore tvyranti neperregima drėgmė – ūkanos ir rūkai, ištįsę horizontai tiesiogiai veikė jo pasaulėvoką ir formavo meninę raišką. Ko gero, dėl šios priežasties pradėjęs pažintį su istorinių peripetijų persisunkusia žeme čia jis ir pasiliko. Nors ir netikslu būtų teigti, kad autoriui itin svarbūs Klaipėdos krašto istoriniai aspektai, tačiau kažkuria prasme jie vis dėlto veikia kaip orientyrai, fotografinėje kūryboje kreipiantys į asmeninių patirčių paieškas. Atrodo, kad visus šiuos metus, trumpam išvažiuodamas ir vėl sugrįždamas į šį miestą ir kraštą, R. Treigys iš naujo permatuoja pažįstamus horizontus, fotoaparato objektyvu patikrina drėgmę ore, įvertina laipsniškus lygumų peizažų ir į tolį nusidriekusių medžių linijų pokyčius. Akivaizdu, kad šios vietos, ypatinga ir niekur kitur neaptinkama klaipėdietiška melancholija stimuliuoja jo vaizduotę, randa atitikmenis sąmonėje ir kažkurį laiką brandinta galop išsiveržia daugiasluoksne fotografine kalba. Taip randasi vizualūs R. Treigio pasakojimai. Kartais ilgesni, kartais trumpesni, niekada nenurodantys nei konkrečios vietos, nei tikslaus laiko. Toks pasirinkimas abstrahuoja erd­ves, objektus, niveliuoja laiką, nutraukia bet kokius saitus su dokumentiniu vaizdo pagrindu. Erdvė ir laikas čia svarbūs tiek, kiek paslankūs autorinei minčiai ir pajėgūs atskleisti asmeninį matymą. O tai ne visada nutinka iš karto.

Nebylaus vaizdo įgarsinimas
R. Treigys yra minėjęs, kad kartais tenka grįžti kelis kartus į tą pačią vietą, prie to paties objekto, gal net po kelių mėnesių ar metų, kol jis pagaliau atsiveria taip, kaip autoriui reikia. Tai tampa savotiškomis kadro paieškomis, kol viduje nešiojamas vaizdinys suranda atitikmenį realybėje. Gal dėl to konkretus laikas čia netenka prasmės ir ištįsta iki begalybės, apimdamas ne tik vaizdo užfiksavimo momentą, bet ir laiką iki tol, kaip ir laiką po to. Tikrovės fragmentas fotojuostoje – tik pirminė medžiaga, kuri toliau modifikuojama autoriaus dirbtuvėse. Kita vertus, tai ir tas turinys, kuris inspiruoja tolimesniems sprendimams. Dabar jau nedaug fotografų, kuriems svarbus tiesioginis kontaktas su fotografijos atspaudu. R. Treigys iki šiol pats ryškina fotojuosteles ir spausdina savo darbus. Menininkui ši kūrybos dalis ne mažiau svarbi. Kūrybiniai procesai, kurių metu fotografijos padengiamos skirtingais tonais ir pustoniais, tankesniu ar retesniu fotografijos paviršiaus subraižymu, įvardijamu kaip nebylaus vaizdo įgarsinimas, ir kitos subtilios manipuliacijos kiekvieną darbą daro unikalų. Juolab kad atspausdinęs vos kelias fotografijas negatyvą menininkas sunaikina. Todėl tiražavimo galimybė, kaip ir laiko bei vietos apibrėžtys čia tampa sąlyginės. „Ko gero, ne viskam tie rūbai, į kuriuos aš įvelku savo fotografiją, tinka, ne bet kuriam vaizdui. Svarbiausia tai, kaip tu tą vaizdą jauti, kaip tu jį vizualiai girdi. Neužtenka vien matyti. Kaip jau esu minėjęs, tave turi užkalbinti kažkoks objektas ar detalė. Kai tai įvyksta, atsiranda kažkokie nematomi saitai, kurie tau padeda sukontaktuoti su ta realybės medžiaga ir tada viskas įvyksta taip, kaip įvyksta“, – apie savo kūrybinius principus pasakojo autorius.

Meditatyvi prigimtis
R. Treigio fotografijoje – jokio veiksmo, žmogaus, nėra ir laiko ženklų. Vien tuščios erdvės, iš tiršto rūko išnyrantys paslaptingi statiniai, aptrupėję jų fasadai ir besidriekiantys horizontai. Nesvarbu kur – kambaryje ar akimis neaprėpiamose lygumose išlaikoma ta pati horizontali kompozicija, ta pati „įgarsinta“ arba visiškai nuš­čiuvusi pritamsinta plokštuma. Ir nors paslaptingas R. Treigio pasaulio įgarsinimas ilgainiui keičiasi, tačiau meditatyvi jo fotografijos prigimtis tik dar labiau išryškėja. Kartais vaizdas grimzdamas į gilumą paviršiuje palieka įcentrintą ratilų išspinduliavimą, mezgantį tiesiogines aliuzijas su vandens raibuliais. Kartais tiršta migla taip prislopina objektus, kad jų aptirpę kraštai suponuoja dar didesnį laiko atotrūkį. Ir jau nebežinai, ar tas laikas, kurį stebi autoriaus kūriniuose, buvo, yra ar dar tik bus. Pasitaiko, kad savo horizontalaus pasakojimo nuoseklią raidą menininkas sąmoningai sustabdo griežta riba vertikaliai pačiame fotografijos krašte atveriamu tamsiu lauku. Toks siauras aklinos tamsos ruožas – dar vienas dėmuo jo kūryboje, įvardijamas kaip galimybė pasitraukti, pasislėpti ar žvilgtelti už kadro. Šis atsiribojimas, ko gero, reikalingas ne tik žiūrovui, bet ir pačiam autoriui. R. Treigio fotografija nepajėgia liudyti konkrečios akimirkos, tačiau ji transliuoja žymiai daugiau – autorinius pranešimus, kuriuose tikrovės lieka tiek, kiek reikia subjektyviems matymams suformuoti. Visa tai, kas atsiduria jo fotografijoje, – jau kito pasaulio personažai, turintys savas priežastis dalyvauti autoriaus kuriamose istorijose.
R. Treigys fotografinėje kūryboje yra gana nuoseklus, net ir eksperimentuodamas išlieka atpažįstamas, pernelyg nenutolsta nei nuo savo temų, nei nuo stilistikos. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, autorius geriausiai jaučiasi atvirose, plynose laukymėse, pievose, gamtoje. Atrodo, kad kartais čia pasitaikantys namai, atsiveriančios jų sienų plokštumos, į tolį nusidriekiantys traukinių bėgiai ar nostalgiški tiltai į jo kadrą papuola atsitiktinai ir tampa ne tikslu, bet priemone „treigiškai“ atmosferai formuoti. Kokia ji? Ko gero, kiekvienam vis kitokia. Viena aišku, kad ją lengviau pajusti, nei sau paaiškinti.

Danguolė RUŠKIENĖ
Menotyrininkė