• 18 rugsėjo, 2021
|

Christianas Frattima – italų dirigentas, vertinsiantis cepelinus Gargžduose

Jis – ypatingus jausmus Lietuvai puoselėjantis dirigentas, profesorius, muzikologas, kultūros ekonomistas iš Milano, nuolatos keliaujantis po pasaulį. Jis – baroko orkestro „Coin Du Roi“ meno vadovas. Jis mokėsi dirigavimo ir Lietuvoje, čia pramoko lietuviškai, čia ir dėsto. Jis kandidatavo į Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo poziciją. Tarp jo draugų – krepšininkas Mindaugas Kuzminskas. Jis – Cepelinų virimo čempionato Gargžduose iniciatorius, šiais metais pirmą kartą dalyvausiantis gyvai. Maža to, jis – princas ir hercogas, kurio giminei Italijoje priklauso beveik keturi šimtai pilių. Visgi tik teoriškai, kadangi po II pasaulinio karo Italija tapo respublika, o pilys tapo valstybės turtu. Jis – Christianas Frattima.

Humanistas, neturintis laiko

– Viename interviu jūs save apibūdinote ir kaip schematišką, profesionalų, bet ir kaip itališkai ekstravagantišką. Kaip dar save apibūdintumėte?

– Aš esu labai smalsus žmogus. Man patinka skaityti, patinka išmokti, mano asmeninė biblioteka labai turtinga. Pagrindinė žmogaus funkcija – išmokti, žinoti ir pabandyti padėti žmonijai. Galbūt pagrindinis mano atributas – smalsumas ir noras išmokti iš įvairių kontekstų ir sričių. Dar visi sako, kad aš esu kaip Renesanso menininkas, nes daug darau, gaminu neblogai, groju, diriguoju, tapau. Kaip jūs suprantate, aš esu humanistas, deja, netikiu Dievu jau seniai, bet tikiu žmonija, manau, kad žmonija visi kartu gali nuveikti daug.

– Ar matote savyje dar kur galėtumėte tobulėti?

– Tikrai taip. Pastaruoju metu neturiu laiko užsiimti sportu, nors kai buvau mažesnis, neblogai sekėsi jodinėjimas, bet 5–6 m. nesu jojęs žirgu. Dar norėčiau tobulėti tapyboje, nes ne taip gerai sekasi kaip muzikoje, čia yra, manau, didelis minusas. Apskritai, norėčiau turėti daugiau laiko rašyti, dar daugiau skaityti, nes mano dienos labai užimtos, turiu labai daug ką nuveikti ir atrodo, kad niekada neužtenka valandų.

– Tada kaip atrodo jūsų vasara?

– Mano vasara, sakyčiau, net griežtesnė už žiemą, kadangi tai koncertų metas. Man atostogos, jei yra, tai gruodžio ar lapkričio mėnesį. Bet tikrai ne vasarą – daug konkursų, mano festivaliai, pavyzdžiui, Rygoje ar Riva del Gardoje. Sakyčiau, mano vasara labai užimta, labai griežta.

– O kas jums yra pramoga? Kaip jūs pramogaujate?

– Jei pasakyčiau, kad einu į Operos ir baleto teatrą, tai, matyt, neatrodytų kaip pramoga. Man patinka gaminti, man patinka eiti į „meniškus“, „žvaigžduotus“ restoranus. Kartais žiūriu filmus, bet einu į specifines sales, kur rodo nepriklausomą kiną arba klasiką, arba žiūriu namuose kokį nors Stanley’į Kubricką ar Orsoną Wellsą. O įspūdingi, komerciniai filmai dėl manęs galėtų neegzistuoti. Manau, žmonija nieko neprarastų, jei nebūtų Holivudo pramogų industrijos.

Rosinis, cepelinai ir Gargždai

– Paminėjote maisto gamybą. Koks jūsų mėgstamiausias itališkas ir lietuviškas patiekalas?

– Klausimas vertas milijono. Lietuviški patiekalai paprastesni, iš paprastesnių ingredientų. Kas įdomu, manau, kad tradicinė lietuviška virtuvė nėra bajoriška, ji iš liaudies. Tai man labai patinka, nes Italijoje atvirkščiai – ten bajoriška. Mano mėgstamiausias patiekalas iš italų virtuvės, gal tokio niekas nežino, bet yra makaronas su trumais, arba triufeliais. Arba man patinka viskas, kas iš žuvies. Bet lietuvis, man atrodo, galvoja, kad itališka virtuvė yra labai paprasta – pica arba makaronai su kečupu. Tai ne itališka. Šita virtuvė yra labai kompleksiška, labai subtili. Jos esmė – ingredientų paieška. Mes sakome, kad patiekalas gali būti labai paprastas, svarbu, kad ingredientas būtų aukščiausios kokybės. Mums nepatinka jų per daug, sudėliotų kartu. O mėgstamiausias lietuviškas patiekalas – rūkyta karka. Patinka ir skilandis, cepelinai, bet negaliu jų daug valgyti, tampa sunku. Bet pripažįstu cepelinų meistrystę, kai gamina meistrai, labai pasiilgau jų. Patinka ir šaltibarščiai. Juos bandau pasiūlyti juos italams, daug kam patinka.

– Kalbant apie cepelinus, žinau, kad jūs glaudžiai susijęs su Cepelinų virimo čempionatu Gargžduose. Esate pakviestas dalyvauti čempionato vertinimo komisijoje. Anksčiau gyvai dar neturėjote progos dalyvauti, ar planuojate šiais metais?

– Taip, būsiu. Rugpjūčio 14 d. Cepelinų virimo čempionato programoje dar bus  net muzikinis omažas, nes grosime su kontraltu iš Japonijos Mae Hayashi Rosinio kūrinį, nes Rosinis buvo gurmanas, šefas. Mums atrodo, kad tai galėtų būti labai gera dovana čempionato dalyviams – padovanoti jo ariją. Kalbant apie čempionatą, idėja buvo mano, aš buvau iniciatorius prieš kokius 5 metus. Praeitais metais negalėjau dalyvauti dėl koronaviruso, ir prieš tai aš buvau užimtas, o šie metai man bus pirmieji, kai atvyksiu į Gargždų cepelinų virimo čempionatą.  Laukiu nesulaukiu, nes labai pasiilgau cepelinų, net namuose Italijoje bandau pagaminti, bet nesigauna. Mat mūsų bulvės yra kitokios – krakmolinės, lengvos. O Gargždus labai myliu,  dalyvavau konferencijoje apie Lenkijos karalienę ir Didžiąją Lietuvos kunigaikštienę Boną Sforcą, man labai ji patinka, o Gargždai turi daug bendro su ja (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią apie 1535 m. pastatė būtent karalienė Bona – aut.pastaba). Aš turiu šiek tiek Bonos Sforcos kraujo, mano mama, sakykime, kilminga.

Meilė ir kritika Lietuvai

– Siekėte tapti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu. Kodėl?

– Turėjau daug draugų, kurie liepė dalyvauti. Norėjau padėti, nes dirbau Milano operos teatre „La Scala“, turiu daug ryšių. Ir manau, kad Operos ir baleto teatras turi potencialą tapti vienu iš dešimties geriausių operos teatrų Europoje. Tačiau reikia viską daryti konkrečiau. Generalinis direktorius gali būti labai talentingas žmogus, bet svarbiausia savybė yra turėti ryšių ir rėmėjų. Dar labai svarbu – turėti kultūros ekonomikos žinių, o aš dėstau būtent tai Vilniaus universitete. Žinoma, išrinktas vadovas Jonas Sakalauskas ir administracija labai geri, nieko neturiu prieš, bet tikrai norėjau padėti ir žinočiau, kaip.

– Ar ateityje dar pabandytumėte kandidatuoti?

– Tikrai nežinau, kadangi Lietuvoje atlyginimai, deja, yra labai maži, sakykime taip. Persikraustyti į Lietuvą už tokią sumą nežinau, ar galėčiau sau leisti dabar. Prieš 5 metus galėjau, dabar nebegaliu, turiu daug darbų, diriguoju nemažai, turiu savo baroko operos mokyklą, dėstau. Nežinau, ar Lietuva manęs nori.

– Ne kartą esate dirigavęs Vilniaus, Klaipėdos, Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, Kaliningrado salėse. Atrodytų, kad būtent šis regionas jus labai traukia. Kodėl?

– Pirmiausia, būtent Baltijos šalyse muzikos kokybė yra labai aukšta, kalbant apie klasikinę muziką, drįsčiau pasakyti, kad gal net viena aukščiausių pasaulyje, dėl to, kad gerai kultivuojama tradicija, daug gerų muzikantų, lietuvių, Lietuvos žydų, tradicija, mokykla yra labai stipri. Turbūt mano likimas sujungtas su Baltijos šalimis. Jaučiu, kad dabar Lietuva yra mano sielos dalis. Vienaip ar kitaip negaliu gyventi be jos kultūros, istorijos ir žmonių. Galbūt tai buvo įrašyta į mano DNR, likimas ar karma.

– Ką Lietuvos visuomenėje norėtumėte pakeisti?

– Dabar visi mane užsipuls. Man visiškai nepatinka ta homofobiška tendencija. Tai tikras regresas. Prieš 5–6 metus Lietuva buvo integracijos pavyzdys. O dabar – kaip Lenkijoje ir Vengrijoje. Visos tos reakcijos, visi tie maršai – kam to reikia? Tai sovietinis mąstymas.

Įvairumas pasaulyje labai reikalingas

– Socialiniuose tinkluose nuolat dalinatės savo politiniais komentarais, nuomonėmis apie LGBT, politkorektiškumą, radikalumą… Pasidalinkite su manimi kokia nors nepopuliaria savo nuomone, kurią galbūt bijotumėte išsakyti viešumoje.

– Aš manau, kad nacionalizmas gali būti labai geras dalykas. Bet kai jis tampa etnonacionalizmu, čia yra visų žmonijos tragedijų šaltinis. Jis mane labai gąsdina. Bet patriotizmas yra labai gerai, ypač kai šalis yra maža ir turi konservuoti savo istoriją, savo tradicijas. Įsivaizduokite, jei Lietuva nebūtų nacionalistiška. Nekalbu apie ekonomiką, partinį gyvenimą. Kalbu apie nacionalizmą kaip apie jausmą, tautiškumą. Nacionalizmas Lietuvoje turi labiau politinę spalvą, labiau asocijuojasi su radikalios dešinės idėjomis. Jei nebūtų to tautiškumo Lietuvoje, kalba išnyktų per porą metų, niekas nevalgytų cepelinų, o tik sušius. Įvairumas pasaulyje yra labai reikalingas, jūsų pagrindinė užduotis – neamerikanizuoti, nerusifikuoti, nemasifikuoti kultūros.

– Kokius pastebite skirtumus tarp italų ir lietuvių?

– Italai yra labai kūrybingi ir individualistiški žmonės – jie galvoja, kad asmenybė yra virš visko. O Lietuvoje žmonės labiau tiki grupe, visuomene, bendruomene. Dar jie labiau nei kūrybiškumo, ekstravagantiškumo ieško tvarkos. O mums tvarka nepatinka. Be to, Lietuvoje paklausus „kaip buvo tas koncertas?“, sako „ai, normaliai“. „Normaliai“ lietuviams yra labai gerai, o Italijoje „normaliai“ – kaip tik blogai. Viskas Italijoje turi būti super, jei nėra super, net neverta daryti.

– Italijai šie metai – sąlyginai sėkmingi: laimėta „Eurovizija“, laimėtas Europos futbolo čempionatas… Ar jūs iš viso sureikšminate šiuos laimėjimus?

– Taip, manau po šitos pandemijos žmonės nori susigrąžinti gyvenimą. Dėl to man svarbi šita žinia, kurią siunčia sportininkai ir muzikantai. Norėčiau pamatyti tokį užsispyrimą ir ekonomikoje, politikoje, bet kad nuo sporto viskas prasideda, man labai patinka.

– Ką rinktumėtės žiūrėti: itin prastai pastatytą operą ar „Euroviziją“?

– Itin prastai pastatytą operą. Rėkčiau po pastatymo ir pabandyčiau padėti, kad būtų geriau. Pop muzika man tikrai nepatinka, nesuteikia man emocijų, negaliu klausyti. Bet man patinka, kad nugalėtoja grupė „Måneskin“ siunčia žinią, kad jauni žmonės nori turėti savo nuomonę ir įtaką valstybės gerovei. Kai jie sako „Zitti e buoni“ („Tylėk ir būk geras“), tai reakcija į tai, kad visi profesoriai ir tėvai sako jiems būtent šią frazę, o kaip tik jauni žmonės – mūsų viltis, kuri turėtų pastatyti geresnę Italiją. Mūsų visuomenė yra gerontologinė, tai yra dominuojama senų žmonių. Aš juos labai gerbiu, bet manau, kad jaunimas gali atnešti naujas idėjas ir turi tai daryti.

– Ar jums svarbu būti įvertintam, gerbiamam?

– Taip. Norėčiau, kad nebūtų taip svarbu, ką kiti mano apie mane. Kartais man labai skaudu, kai gaunu blogą įvertinimą. Dar nesugebėjau atsikratyti to.

– Jūs perfekcionistas?

– Absoliučiai, vienareikšmiškai taip. Tai mano didžiausia problema.

– Protas ar jausmai?

– Protas. Aš esu labai racionalus. Bet net muzikoje viskas, manau, turi būti labai racionalu. Visgi tai nereiškia, kad ten negali būti ko nors aukštesnio, metafiziško. Bet visa tai, manau, vis tiek vyksta prote, o ne širdyje.

– Filmas ar knyga?

– Knyga.

– Parekomenduokite filmą ir knygą.

– Parekomenduočiau Edith Stein – tobulą filosofę, kuri kalbėjo apie empatiją. O filmas – Stanley’io Kubricko „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“.

Deividas KUBIKIS
Christiano Frattimos asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių