Daukšaitiškė dešimtmetį slaugo negalios sukaustytą vyrą
Beveik prieš 10 metų nutikęs įvykis aukštyn kojom apvertė daukšaitiškių Vilmanto ir Linaros Rumšų gyvenimą. Nelaimingo atsitikimo metu lūžus kaklo slanksteliui, vyras prarado judėjimą. Prie lovos prikaustytą savo žmogų tenka apversti ant šono ir naktį. Šyptelėjusi Linara pratarė, jog dirbanti visą parą. Ji ne tik slaugo visiškos negalios vyrą, bet ir rūpinasi trimis savo vaikais bei globojamu berniuku. Į šį pasiaukojimą atkreipė dėmesį ir Lietuvos televizijos laidos „Bėdų turgus“ rengėjai, neseniai Vilmantui padovanoję elektrinį vežimėlį.
Bėda užgrūdino
Užklupus šiai bėdai, Linara buvo pasiryžusi padaryti viską, kad Vilmantas atsistotų ant kojų. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad šis pakils ir vaikščios. „Mes važiavome į reabilitacijos centrą, nuolat mankštinomės, treniravomės – iš tiesų vyras sustiprėjo, – pasakojo Linara. – Jis pats pajėgė važiuoti neįgaliojo rateliais. Tačiau prieš 5 metus sveikata pablogėjo – dėl ligos nusilpo kairioji kūno pusė.“ Ji ir dabar kasdien mankština, masažuoja vyrą – daro tai, ką išmokė medikai, kad tik jam būtų geriau.
L. Rumšienė prasitarė, kad slaugyti vyrą visą parą – sunkus darbas. Po trejeto metų pastangų pastatyti jį ant kojų, ligos prispaudė ir Linarą. Ji prisipažino, jog kartais dėl stuburo skausmų nepajėgianti išlipti iš lovos.
Iš 17 bendro gyvenimo metų jau dešimtmetį augina 3 vaikus ir slaugo jų tėvą, visiškos negalios vyrą. Tokia jos lemtis. „Stengiuosi šypsotis ir sunkiausią gyvenimo akimirką“, – ištarė daukšaitiškė, prisipažinusi, kad bėda ne tik užgrūdino, bet ir pripildė nuolatinio nerimo: „Kur beišvykčiau, galvoju, kad tik man nieko blogo nenutiktų. Juk kas būtų su mano vyru ir vaikais?“
Didieji pagalbininkai
Vilmantas savo vaikus vadina angelais sargais. „Išeina į mokyklą – tyla namuose. Pasiilgstu aš jų“, – prasitarė prie ligos patalo prikaustytas vyras. Grįžę po pamokų, jie susėda ant lovos šalia tėvelio. Iš tiesų kaip angelai…
Dukra ir 2 sūnūs jau prakutę. Vilmantė – Pašlūžmio pagrindinės mokyklos dešimtokė, Erikas – devintokas, Linaras – septintokas. Rumšų namuose nedrąsiai žvalgėsi dar vienas berniukas – Egvitas. Linara – laikina šio vaiko globėja, tačiau naujasis šeimos narys ją vadina mama, o Vilmantę, Eriką ir Linarą – sese ir broliais. „Priėmiau – užteks vietos visiems“, – šyptelėjo L. Rumšienė.
Vaikai – didžiausias džiaugsmas ir didžiausi pagalbininkai. „Prireikus kur nors išvykti, jie mane išleidžia. Kartu stengiamės išpildyti tėvelio pageidavimus“, – pasakojo moteris.
Šeima verčiasi ūkiškai – laiko porą melžiamų karvių, paukščių, užsiaugina daržovių, nes išgyventi iš vyro neįgalumo išmokos, slaugos kompensacijos būtų sudėtinga. Linara pasidžiaugė, kad vaikai moka ūkiškus darbus – pašeria, pamelžia karves, sutvarko pieną. Daukšaitiškė prisiminė, jog rudenį liga ją taip surietė, kad nebepajėgė išlipti iš lovos. „Vaikai kėlėsi anksti ryte ir važiavo į ganyklą – melžė karves, tvarkė pieną, o vienas likęs namuose šeimynai paruošė pusryčius, – pasakojo Linara. – Mokome, kad jie patys užsidirbtų pinigų – vasarą paprašyti ravi žmonėms daržus, krauna malkas.“
Ji džiaugėsi, kad dukra ir sūnūs gerai mokosi ir visi linkę sportuoti. L. Rumšienė parodė Eriko, Linaro apdovanojimus, pelnytus už sportinius pasiekimus mokykloje. Vilmantė ne tik sportuoja – domisi mergaičių futbolu, bet ir mėgsta rankdarbius. Ji dailiai mezga riešines, iš karoliukų veria papuošalus. Vaikai jau galvoja apie profesijas: Vilmantė norėtų būti kirpėja, Erikas dar svarsto, ką rinktis – sportininko, statybininko ar medžio apdirbėjo profesiją.
Rumšų namuose jauku. „Patys laminatu grindis išklojome. Aplinką su vaikais tvarkome. Tėvelis mums pataria“, – kalbėjo Linara.
Sulaukė paramos
L. Rumšienė pasakojo, kad nemažos paramos sulaukusi iš rajono Savivaldybės, kuri skyrė 35 tūkst. Lt įrengti patalpai su dušu, sanitariniu mazgu, boileriu. „Turime tai, ko mums labai reikėjo. Tačiau kai kurie kaimo žmonės apkalbėjo, jog būtų užtekę trečdalio sumos. Betgi mes tų pinigų akyse neregėjome – tik įrengtas patalpas turime“, – kalbėjo daukšaitiškė, pridūrusi, jog prireikus vyrą įkelti į automobilį ar lovą, labai praverčiantis ir keltuvas. Ji pasakojo, kad yra draugiškų kaimynų, kurie padėjo išbetonuoti dvi nuovažas, kad vežimėliu galėtų įvažiuoti į trobą.
Turi ir nuoširdžių draugų. „Vienas kreipėsi į LRT laidos „Bėdų turgus“ rengėjus ir papasakojo apie mūsų bėdą. Neseniai apsilankę, jie atvežė elektrinį vežimėlį. Nuoširdus dėkui „Bėdų turgui“, – šypsojosi Linara. Ji pasakojo, kad patys buvo pradėję taupyti pinigus, bet toks pirkinys šeimai, gyvenančiai iš pašalpų, buvo per brangus. Taigi dovana labai nudžiugino. Vilmantas prisipažino, jog laukia pavasario, kad galėtų išvažiuoti į kiemą. Beje, „Bėdų turgus“ šiai šeimai suteikė paramą antrą kartą.
Ką pasakytų kitiems, panašios bėdos ištiktiems? „Nenusiminti, nenuleisti rankų ir žvelgti į ateitį. Mes stengiamės kabintis į gyvenimą, džiaugiamės, kad esame visi kartu“, – ištarė L. Rumšienė.
