Dauparų „plaučiams“ – atkirtis
Spalio 17 d. „Bangos“ numeryje išspausdinome straipsnį „Dauparų „plaučiams“ – plynas kirtimas“. Jame pateikta informacija apie jau iškirstą 0,7 ha ir planuojamą šiais metais kirsti 1,9 ha Dauparų mišką. Šia situacija nepatenkinta Dauparų bendruomenė. Gavome išsamesnį iškirsto 0,7 ha sklypo Dauparų miške savininko Oskaro Audaro komentarą:
„Lietuvoje miškingumas kasmet didėja, tai ar darome didelę žalą ūkinės paskirties miškus kirsdami. Juk tam yra sukurtos taisyklės, pagal kurias galime ar negalime tvarkyti miškus. Toks pirmas nutikimas mano darbe, niekada gyventojai nėra nieko panašaus padarę, o miškininkyste užsiimu jau nuo 1996 metų. Niekas nevaro iš privataus miško, leidžia ir uogauti, ir grybauti, bet jeigu pradės nacionalizuoti miškus, tai žmonės pradės drausti lankytis jų privačioje nuosavybėje.
Ūkiniai miškai ir yra skirti kirtimui. Taigi tas miškas ataugs. Kodėl žmogus, pasisodinęs bulvių laukelį, nelaukia kitų metų? Juk bulvės supus, taip pat yra ir su medžiu. Visų pirma yra daromas miškotvarkos projektas, ne aš jį darau, o specialistai. Jis yra derinamas su Valstybine miškų tarnyba ir kitomis reikiamomis institucijomis. Patikrina viską, jeigu kertama iki 3 ha ploto, tada nėra reikalingas miškotvarkos projektas, o daroma maža schema – biržių atrėžimas ir pan. Lapuočiuose miškuose nereikia atsodinti, o mano buvo brandus beržynas. Kai projekte yra numatyta, kad per trejus metus turi savininkas atsodinti, tada taip ir turi būti. Pas mane miškotvarkoje numatytas savaiminis žėlimas. Atkurti reikia spygliuočių.
Didžiausia bėda, kad miškas neatauga taip greitai kaip žolė, o tik po kokių penkiolikos metų. Ten bus gražus jaunas beržynėlis. Kad ir išsikirtome tą mišką, nereiškia, kad jį užmiršime. Praeis penkiolika metų, tada auklėjamą kirtimą darysime – tai reiškia, iškirsime menkaverčius krūmus ir paliksime berželius, eglutes ir kitus medžius.
Žmonės šaukia dėl to miško, nors aš juos gal iš dalies suprantu, bet tegul visas kaimas susimeta ir nusiperka tą mišką. Kai reikėtų už hektarą 5 000–6 000 eurų, kažin ar gyventojai norėtų pirkti.
Pakeitus grupę, supraskit, kad kiekvienas savininkas paims ir apsitvers savo sklypą spygliuota viela ir sakys: „Mokėk man pinigus ir lankykis mano miške.“ Čia tas pats, kas ateiti į mano sodybą ir sakyti, kad noriu po tavo sodą pasivaikščioti, tavo vandens tvenkinyje pažvejoti. Miškas yra privati nuosavybė.
Rezervatų mes galime prisidaryti, bet paskaičiuokime, kiek yra surenkama pinigų iš miškininkystės. Su Labanoro giria dabar yra tas pats, uždrausti, nekirsti, palikti, tegul duoda visi argumentų, iš kur biudžetui gauti pajamų. Suprantu, kai yra padaromi rezervatai, kai ten nykstančios rūšys gyvūnų ar augalų yra, bet Lietuvoje ir taip rezervatų yra labai daug.
Ir valstybė, jeigu norėtų keisti grupę, turėtų sumokėti normalią kompensaciją savininkui už patirtus nuostolius. Čia yra mano teisės pažeidžiamos, lyg ir turi nuosavybę, bet ja pasinaudoti negali. Čia kaip padovanotų užrakintą mašiną, o raktų neduotų. Jeigu Klaipėdos rajono savivaldybė būtų pasiūliusi rinkos kainą, tai tikrai būčiau pardavęs jiems miško plotą.
Paduotumėme į teismą, jeigu pakeistų grupę neatsiklausę. Galbūt Lietuvoje nelaimėtumėme, tačiau tada rašytumėme skundą Europos žmogaus teisių teismui ir ten tikrai laimėtumėme, nes tai yra nuosavybės nusavinimas.“
(P. S. Kalba ir stilius netaisyti).
