Didžiausia sėkmė gyvenime – laiminga vaikystė

Santuokos 20-metį ukrainiečiai Diana ir Vladimiras Rodikovai sutiko Jūrmaloje. 5 savus ir 5 globojamus vaikus auginančią šeimą, patyrusią karo pabėgėlių dalią, pailsėti pakvietė Rygos „Rotary“ klubas. Dvi įspūdžių, kelionių, ekskursijų, susitikimų kupinos savaitės Lat­vijos pajūryje pralėkė greitai, ryt šeima grįžta namo.

Naujas gyvenimo lapas

Pernai liepą Rodikovų daugiavaikė šeima paliko gimtus namus Makejevkoje, Donecko apskrityje. Tikėjosi greitai grįžti, deja, likimas susiklostė kitaip. Sutuoktiniai prisimena didelį jaukų namą, kuriame vietos užteko visiems, 40 a žemės sklype užveistą sodą, vaikams įrengtas žaidimo ir sporto aikšteles, baseiną.

„Iki paskutinio tikėjomės, kad karas baigsis. Kai miesto gatvėmis pradėjo važiuoti tankai, po kiemus šmirinėti kareiviai su šautuvais, o ant geležinkelio bėgių vaikai rasdavo gilzių, teko apsispręsti. Susėdome į savo mikroautobusą ir išvažiavome, kaip vėliau paaiškėjo, pačiu laiku. Po savaites Donecko valdžia uždraudė išvežti vaikus iš apskrities. Buvo baisu, kaustė abejonės, juk teko palikti viską“, – pasakojo tėvai.

Vladimiras prisiminė, jog išvažiuojant iš Donecko kelyje prieš akis jam šmėžtelėjo paveikslas – pamatė atverstą knygą, kurioje persivertė lapas, o ant naujo balto lapo kažkas pradėjo rašyti. „Supratau, kad mūsų šeimai prasideda naujas gyvenimo etapas, o namo greičiausiai nebegrįšime. Ir tik praėjus metams, mūsų šeimos gyvenimo knygos puslapiai vėl prirašyti“, – apie priverstinai paliktus namus prasidėjus karui pasakojo šeimos tėvas.

Pasak vyro, jog jo mamai, likusiai Makejevkoje, žmonės negaili karčių žodžių: „Už tai, kad mylime savo Tėvynę ir neišvažiavome į Rusiją, buvome išvadinti išdavikais, fašistais, šunsnukiais ir panašiai. Skaudžiausia buvo tai girdėti iš žmonių, su kuriais gerai sutarėme. Nunuodijo kaimynai net mūsų 3 likusius šunis.“

Padovanojo namą

Išvažiuodama šeima feisbuke parašė, jog ieško prieglaudos. Atsiliepusiųjų buvo, tačiau ne taip paprasta apgyvendinti 12 žmonių. Iš pradžių šeima glaudėsi evangelikų bendruomenės dviejuose mažuose kambarėliuose, kur tilpo tik lovos. Kituose trijuose kambarėliuose gyveno kitos daugiavaikės šeimos – iš viso 27 žmonės. Vaikai, pripratę prie geresnių gyvenimo sąlygų, prašėsi namo.

Tik iki rudens turėję stogą virš galvos tėvai nenuleido rankų, rašė laiškus įvairioms institucijoms, ministerijoms, prezidentui, premjerui, bet iš visur ateidavo atsakymas, jog nėra galimybės padėti. Reikalai pajudėjo tik kai kreipėsi į televizijas. Šeimą laikinai apgyvendino 5 kambarių bute su patogumais, kol verslininkas Aleksandras Tigovas pastatė namą prie Kijevo ir birželio 1-ąją perdavė jų šeimai. Dalį daiktų pervežė iš buvusių namų, dalį padovanojo geradariai. Pagaliau šeima nusiramino, vėl pradėjo viską nuo nulio.

Nuo rugsėjo 8 vaikai mokosi: vyriausiasis 18 m. Bogdanas tęsia veterinarijos studijas, 16 m. Aleksandra mokosi kirpėjos ir manikiūrininkės amato, Danila, Valerija ir Denisas pradėjo lankyti 5 klasę, o Karolina, Milana ir Jekaterina ­– pirmąją. Brolių ir sesių namuose laukia mažiausieji Artiomas ir Nastia. Moksleiviams tenka įveikti mokykloje sunkumus dėl kalbos, nes namuose mokėsi rusų kalbą, dabar – ukrainiečių.

Tikėjimas išgelbėjo šeimą ir sveikatą

Vladimiras, prisimindamas santuokos metus, atvirai pasakoja, jog per 20 metų būta daug sunkumų ir problemų, bet palaimos, džiaugsmo ir laimės šimtąkart daugiau: „Susituokę planavome auginti 2–3 vaikus. Buvome apsisprendę įsivaikinti, jeigu neturėtume savų. Gimus sūnui ir dukrai, mano gyvenimas pradėjo ristis žemyn. Žmona su vaikais mane paliko. Su kepenų cirozės diagnoze atsidūriau reanimacijoje, kur išgirdau nuosprendį, jog liksiu invalidas. Man, 27-erių vyrui, pasidarė baisu: nėra šeimos, 2 mažamečiai vaikai gyvena su žmona. Kaip gyventi toliau? Nebemačiau tikslo.“

Vyras pradėjo melstis. Tai, kas įvyko toliau, gydytojai vadina stebuklu. Padaryti tyrimai parodė sveikas kepenis. „Po šio įvykio pradėjau tikėti Dievo meile, padovanojusia naują gyvenimą. Gydantis daktaras prisipažino nežinąs, kaip tai galėjo atsitikti, – pasakojo Vladimiras. – Dievas sugrąžino ne tik sveikatą, bet ir šeimą. Pradėjau skaityti Bibliją, eiti į bažnyčią, įgijau dvasinį išsilavinimą. Dievas davė laiko pakeisti požiūrį į gyvenimą ir, svarbiausia, į šeimą. Pradėjau į žmoną žiūrėti su pagarba, kasdien mūsų santykiai gerėjo, tvirtėjo, meilė stiprėjo. Nuo to laiko visai nevartoju alkoholio.“

Vyras prisipažino esąs laimingas ir dėkingas, kad Dievas davė Dianą, mylimą žmoną ir geriausią draugę: „Atvirai sakau, kitos nenorėčiau. Dievas mus mokė, auklėjo, stiprino, pripildė mus savo meile, palaimino turėti 10 vaikų. Esu vienos žmonos vyras, 10 vaikų tėvas, vieno Dievo tarnas ir vienos valstybės pilietis“, – kalbėjo daugiavaikės šeimos, su kuria susitikome Jūrmaloje ir perdavėme daug dovanų, tėvas. Šiai šeimai pasisiūlė padėti ne tik gargždiškiai, siuntinių sulaukėme iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Klaipėdos. Perdavėme drabužių, avalynės, žaislų, kanceliarinių prekių, papuošalų ir kosmetikos, žinoma, saldumynų. Didžiulį įspūdį paliko šakotis – šį „Vasaros“ parduotuvės dovanotą 3 kg skanėstą ukrainiečiai ragavo pirmą kartą.

Išsirink mane

Šeima išgyveno ir negimusio kūdikio netektį, o už ketvirtą vaiką teko pakovoti, dukart gydytojai rekomendavo nutraukti nėštumą. Šiandien tėvai džiaugiasi jau pirmą klasę lankančia dukryte. Penktoji gimė 26 savaitę 1 200 g. Jau kitą dieną ji neteko 300 g. Daktarai tikino, jog nėra tikslo mergaitės gelbėti, 75 proc. tokių vaikų neišgyvena arba turi sunkią negalią. Šeima tikėjo, jog jų mažylė gyvens. Tikėjo ir meldėsi. Sveika mažylė gruodį švęs 5 gimtadienį.

Po operacijos šeima daugiau savų vaikų turėti negali, o noras padėti našlaičiams vis augo. „Tikime, jog Dievo įdėto į širdį noro sužlugdyti negali jokie žmonių argumentai. Girdėjome „Kam? Turite penkis savus. Ar nebijote imti alkoholikų ir narkomanų vaikų?“ Buvo ir palaikančiųjų. Prieš trejus metus paėmėme iš vaikų namų du vaikus iš vienos šeimos, kiek vėliau – dar tris“, ­– apie dvigubai pagausėjusią šeimą pasakojo Diana.

Vladimiras sako, jog ne apie genus reikia galvoti, kai vaikų namai perpildyti morališkai sužeistų, atstumtų vaikų: „Jiems trūksta meilės, bendravimo, artimo žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti. Visi svajoja gyventi šeimoje, turėti mamą ir tėtį. Kai pirmą kartą nuvažiavome į vaikų namus, salėje sėdėjo 20 vaikų, jų mažos širdelės šaukė: „Išsirink mane!“ Kai vienas berniukas priėjo ir paklausė, ar aš esu jo tėtis, lyg kas peiliu į širdį būtų dūręs.“

Trys „ne“

Diana ir Vladimiras įsitikinę, jog viskas šeimoje priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių ir jų požiūrio į vaikus. Sutuoktiniai, gimus vaikams, įvedė trijų „ne“ taisyklę: nesiožiuoti, nemeluoti ir nesimušti. „Mes vaikų neskirstome – mums visi savi, – sako mama. – Neseniai nugirdau sūnų pokalbį. Globojamas sūnus biologiniam pasakojo, jog pasinaudos įstatymu ir nuo 12 metų paims tėvų, t. y. mūsų, pavardę.“

Vaikai pasakojo, jog namuose visada švaru ir tvarka, nes jie budi pagal grafiką. Kol vieni plauna indus, kiti siurbliuoja kambarius ar padeda mamai virtuvėje ruošti maistą. O kai kam pagal grafiką – poilsis. Net pati mažiausioji turi pareigą. Ji prieš pusryčius, pietus ir vakarienę su varpeliu apeina visus namus ir kviečia valgyti. Prie stalo vyriausieji prižiūri viduriniuosius, o šie – mažuosius.

Šeimai nelengva oriai gyventi, nes panaikintos visos lengvatos už komunalines paslaugas daugiavaikėms šeimoms. Pasiteiravome, kiek reikia produktų. Diana pradėjo vardinti: dienai reikia bent 5 kepaliukų duonos, savaitei – 150 kiaušinių, metams – tonos bulvių. Sutuoktiniai verda uogienes, konservuoja daržoves, kad vaikai visada turėtų ką valgyti. Veiklus šeimos tėvas sugeba rasti galimybių turiningam vaikų laisvalaikiui, atsiranda gerų žmonių, pasiruošusių padėti tvarkingai gyvenančiai, darbščiai šeimai. Rodikovų šeima maldose dėkoja Dievui už sutiktus žmones, patirtą gerumą ir prašo Dievo palaimos geradariams.

Padėka

• Už perduotas dovanas Rodikovų šeima dėkoja Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ kolektyvui, Rasai Gedvilienei, Aušrai Jašmontienei, Jolantai Kairienei, Jolantai Ringienei, Jadvygai Skuodienei, Šimulių šeimai, Dainorai Dragūnienei, Ingridai Kaušienei, Irenai Petrikienei, Jūratei Barzdienei, Laimai Bulikienei, Vitai Ratkuvienei, Vaidai Velžienei, Marinai Konstantinovai, Vilmai Rakauskei, Rūtai Juodkojytei, Gintarei Butkienei, „Kranto“ pagrindinės mokyklos devintokams, jų auklėtojoms Irenai Žukauskienei, Daivai Kontrimienei ir visiems, nepanorusiems viešumo.