• 14 rugpjūčio, 2022
|

Dokumentinėje fotografijoje – studentų gyvenimo kasdienybė

Šiuo metu didžiausias tėvelių jaudulys, kur ir su kuo nuo rudens studijuodami didmiesčiuose gyvens jų vaikai, ką tik gavę brandos atestatus. Galbūt sovietmečio studentų patirtis apie gyvenimą bendrabučiuose dabar jau niekam nebegali padėti, bet užtat kelia nostalgiją tuomečiams studentams. Juk tada jie buvo jauni, energingi, tuomet mezgėsi draugystės, tebesitęsiančios iki šiol, skleidėsi pirmosios meilės. Žinomo fotografo Valentino JURAIČIO, žurnalo „Vyzdys foto/video“ leidėjo, dokumentinių fotografijų paroda, kurią galite pamatyti Gargžduose, „Lijo“ kavinėje, pasakoja apie Vilniaus universiteto bendrabučių gyventojų 1974–1978 metais kasdienybę. Vienoje iš nuotraukų atpažinsime ir tuomet studijavusią gargždiškę, buvusią aktyvią sąjūdietę, dabar verslininkę.

– Kaip kilo idėja fotografuoti studentiško gyvenimo vaizdus?

– Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius pradėjęs studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete jau buvau baigęs trimetę fotografijos mokyklą. Istorijos fakultete veikė fotolaboratorija, foto medžiaga buvo nemokama. Laboratorijoje ir dirbau, ir mokiausi, o dėstytojas vienąkart pasiūlė: „Jei nori, tai daryk temas apie universiteto gyvenimą taip, kaip tu jas pats matai“. Tad niekieno nestumiamas galėjau save realizuoti kaip fotografas. Rengdavau parodėles rektorate, foto pasakojimus apie Vilniaus universiteto senąją biblioteką, apie universiteto restauravimą, įžymius dėstytojus jų jubiliejaus proga, įvairias šventes ir studentiško gyvenimo momentus.

– Kokius kadrus fiksuodavote studentiškoje kasdienybėje? Ir ką tie kadrai reiškia laiko perspektyvoje?

– Yra tokių kadrų, kur ant palangės sėdi studentai ir knygas skaito, po to vėl kažkur skaito. Manau, kad tais laikais studentai tikrai daug dirbo su savimi ir nesvarbu, kad aplink girtuoklystės buvo nemažai. Žinote, keista, dabar net pats save pakamantinėju, kodėl būtent tokias nuotraukas dariau. Ar buvo kažkoks oficia-lus poreikis tą daryti? Manęs niekada jokia cenzūra nevaržė, fotografavau tai, ką norėjau. Mane net skatino parodyti tokį gyvenimą, kokį mačiau 18-mečio akimis. Gyvenau Čiurlionio gatvės bendrabučiuose, po to persikėliau į Olandų gatvės. Patyriau studentų bendrabučio kasdienybę, kai kartu pareidavome iš studijų, išsivirdavome sriubos ir tarsi broliai keturiese ar net penkiese ratu susėdę valgydavome iš vieno puodo. Kambariai buvo labai dideli, apie 50 kvadratų. Juose – po 10, net 12 lovų. Bendrabutyje gyvenome daugiausia visi iš rajonų, visi į didelį miestą atvykę. Aš tai buvau iš ne tokio ir mažo – Marijampolės. Kai su 10 žmonių gyveni vienoje erdvėje, tai nesijauti labai saugus. Tada susikuri kažkokią psichologinę erdvę toje geležinėje lovoje ir turi 1,5 met-ro aplink save. Arba nusikniaubi į sieną, tai gali pabūti vienas, nes visą laiką jautiesi kaip kokiam avily. Tai štai tą studentišką kasdienybę, išgyventą, išjaustą, ir fotografavau. Kokia studentų buitis, kaip jie lygina drabužius ar siuva, miega ar skaito, kaip kalbasi su merginomis. Komponuodavau vaizdus. Kadrai be didelių pretenzijų, bet kai tiek laiko praėję nuo studijų, tai išties įdomu pasižiūrėti, prisiminti. Beje, bendrabutyje teko ir zuikiauti pusę metų. Ar žinote, kas yra zuikiavimas?

– Ar tai autobusu važiuoti nemokamai?

– Zuikis bendrabutyje būdavo tas, kuris neturėdavo gyvenamosios vietos. Vadinasi, bendrabutyje prisiglausdavo neoficialiai. Kai neturėdavome lėšų išsinuomoti butą, tai pernakvodavome studento, kuris tuo metu išvykęs, lovoje, paskui kitoje ir taip sukdavomės kokią pusę metų.

– Kuri iš eksponuojamų nuotraukų jums įdomiausia? Gal tokios nuotraukos ypatinga istorija?

– Mano labiausiai žinoma ir išreklamuota nuotrauka – universiteto kieme per lietų bėganti pora. Šios nuotraukos istorija tokia: 1974 m., jau baigiantis studijoms, vieną gegužės dieną lijo stiprus lietus. Stovėjau universitete prie lango, žiūrėjau, kaip mano kursiokai prie Donelaičio paminklo slepiasi nuo lietaus, o tuo metu vienas kursiokas su dėstytoja bėgo lietuje. Spėjau nufotografuoti šį momentą. Tas pagautas vaizdas natūraliai įsikomponavo architektūrinėje aplinkoje ir kartu apibendrino senąją universiteto dvasią. Kita nuotrauka – universiteto arkoje mano pirmakursis draugas Jonas. Tai yra klasikinės lietuviškos fotografijos principus ir dvasią atitinkančios nuotraukos. Dabar pasižiūriu archyvuose ir matau, kad tikrai yra daug įdomių kad-rų iš studentiškos kasdienybės. Bet ko nors nesinorėtų išskirti ypatingai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių