Eiliuojantis gargždiškis nebijo sunkumų
Gargždiškio Gintauto Mejero eilėraščių ne kartą spausdinome „Bangoje“, tačiau apie kitus jo pomėgius sužinojome neseniai. Gargždų socialinių paslaugų centrą lankantis vyriškis net labiau už kūrybą mėgsta siuvinėti kryželiu ir renkasi vis sudėtingesnius paveikslus, o neseniai susidomėjo ir dėlionėmis.
Pradėjo vaikystėje
Pirmą eilėraštį Gintautas sukūrė būdamas 6 klasėje. „Mokytoja uždavė parašyti rašinėlį apie pavasarį, o man atrodė, kad turiu sukurti eilėraštį. Mokytoja neprieštaravo, o kai perskaitė, paskatino ir toliau kurti“, – prisiminė G. Mejeras, anuomet sulaukęs ir kitų pedagogų gerų žodžių. Nuo tada vienas iš Gintauto įkvėpimo šaltinių – gamta, perskaitytos knygos, ne vienas eilėraštis skirtas mamai. Kiek eilėraščių nuo tos dienos gimė, kiek jų užrašyta, Gintautas neskaičiavo. Kai kurie 2008 m. buvo sudėti į knygelę „Gyvenimo kryžkelė“. Joje vienas eilėraštis skirtas ir rajono laikraščiui „Banga“.
„Eilėraštį sukurti – ne paveikslą išsiuvinėti“, – sakė Gintautas, paklaustas, kuris pomėgis reikalauja daugiau pastangų. Vis dėlto naujų eilėraščių, kuriuos rašo vakarais, vėl susikaupė. Jų užtektų ir antrai knygelei, o kol kas dažniausiai jo kūrybos klausosi Socialinių paslaugų centro lankytojai, kuriems Gintauto eilės praskaidrina kasdienybę. Kartais jų paskaito savo 85-erių metų mamai, kurią pats ir slaugo.
Siuvinėjimas ramina
„A. a. tėvelis buvo stalius, bet iš tikrųjų visų galų meistras: ką ėmė, tą padarė. Jis taisė dviračius, siuvimo mašinas, automobilį sau susitaisydavo, mokėjo visus statybos darbus, pasistatė sodo namelį“, – pasakojo Gintautas, kuriam nuo mažumės patinka darbai, reikalaujantys kruopštumo. Kai kartą socialinė darbuotoja Gintautą pamokė siuvinėti kryželiu, tai jam tapo vienu iš maloniausių pomėgių. Pradėjo siuvinėti nuo nesudėtingų kalėdinių maišelių prieš 15 metų, o dabar renkasi vis didesnius ir sudėtingesnius paveikslus (didžiausias 56×36 cm, jį siuvinėjo 7–8 mėnesius). Daug jų išdovanoja. Visa, kas reikalinga siuvinėjimui, perka Gargžduose. „Siūlų nekaupiu. Nusiperku vienam paveikslui. Neseniai įsigijau gerą lankelį. Per laiką išsimėto adatos, tenka pirkti naujas. Viskas nemažai kainuoja“, – dėstė Gintautas. Prie vieno paveikslo Socialinių paslaugų centre jis gali praleisti valandų valandas, bet pavyksta išsiuvinėti tik dalį paveikslo, kuri gali būti mažesnė už delną. Kuo daugiau spalvų ir atspalvių, tuo daugiau eilučių skaičiavimo, tuo sunkiau, tačiau sunkumų Gintautas nebijo ir prisipažįsta, kad siuvinėjimas ramina, nukreipia mintis.
Kad Gintautas kantrus ir užsispyręs, patvirtina dar vienas jo pomėgis – dėlionės. Pradėjęs nuo 500 detalių, dabar namuose dėlioja 1 500 detalių dėlionę ir svajoja apie dvigubai didesnę, o gal net 5 000 detalių. Kadangi mėgsta gėles, gamtą, tiek siuvinėjamuose paveiksluose, tiek dėlionėse daug spalvų, žiedų, o prie namų prižiūri gėlyną, kuriame pavasario laukia mėgstamiausios gėlės lelijos ir rožės.
Muzikos klausymas, įvairios grožinės literatūros skaitymas Gintautui irgi teikia džiaugsmą. Ilgametis „Bangos“ skaitytojas neslepia, kokios temos labiausiai domina laikraštyje: „Įdomu skaityti apie gabius žmones, tautodailininkus, amatininkus. O skelbimus skaitau, kai meistro prireikia kažkam sutaisyti ar malkų žiemai nusipirkti.“
Paklaustas, ar įsivaizduoja savo gyvenimą be rankdarbių, kūrybos, knygų ir muzikos, Gintautas atsakė, kad be to galima gyventi, bet ne vien duona žmogus sotus.
Tėčiui
Niekur tu nepamatysi
Nuostabesnio mosto,
Kada švelnios tėvo rankos
Vaiko galvą glosto.
Jis vaikus dorais piliečiais
Stengias užauginti,
Moko tėviškę mylėti
Ir nuo priešų ginti.
O kai laikas mums išskristi
Į pasaulį platų –
Dar ilgai žvilgsniu palydi
Nuo vaikystės tako.
(G. Mejeras)
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
