Gardžiuokimės su… kulinarinio paveldo žinove Janina Dapkiene

Aut. nuotr.: Kvietinių skyriaus folkloro ansamblio „Kvėitys“ aktyvi narė savo gardžiu kastiniu vaišino Dagos šventės dalyvius Dovilų etnokultūros centre.

Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus folkloro ansamblio „Kvėitys“ aktyvi narė, buvusi ilgametė pedagogė Janina Dapkienė garsėja ne tik gražiu balsu, žemaitiškų tradicijų išmanymu, bet ir vaišingumu.


Jos rankomis susuktas kastinys tiesiog tirpste tirpsta burnoje, ypatingą jo skonį yra patyręs ne vienas etnokultūros renginių mėgėjas.
Kastinys – unikalus Žemaitijos virtuvės skiriamasis ženklas. Ekspertai sako, kad Žemaitija – vienintelis regionas visame pasaulyje, kur gaminamas šis išskirtinis patiekalas. Žemaitiškas kastinys jau prieš kelerius metus buvo įtrauktas į Europos Komisijos saugomų produktų sąrašą ir tapo penktuoju lietuvišku saugomu produktu Europos Sąjungoje. Anksčiau Žemaitijoje kastinys buvo dažniausiai valgomas ypatingomis progomis – sekmadieniais, talkų ar rugiapjūtės pabaigoje, kastiniu vaišindavo atvykusius svečius.
„Neseniai jubiliejuje svečius pavaišinau savuoju kastiniu ir vėdarais. Sulaukiau tiek gražių padėkų!“ – kalbėjo Janina, atkreipdama dėmesį, jog, deja, dabar jauni žmonės jau valgo kitokius valgius, dažnas net nebežino vėdarų skonio, tad jų ir nemėgsta. Tačiau žemaitiškas kastinys visiems daro įspūdį. „Patarčiau jį pasidaryti šventiniam stalui. Juk kastinį išsisuki iš vakaro, padedi į šaldytuvą, o laukdama svečių tik bulves su lupena išsiverdi. Tad šeimininkei lieka laiko pasigražinti“, – šypsojosi kulinarinio paveldo žinovė.
Sukant kastinį šaukštas po šaukšto dedamas gabalėlis sviesto ir tam tikras fermentuoto pieno produktas – pasukos, grietinė ar kefyras, taip pat jis gardinamas įvairiais žalumynais, česnaku ar kmynais – kiekvienam pagal skonį. Janina atskleidžia, kad jei kastinio sukimui naudoji liesesnius pieno produktus, tai jis būsiąs rūgštesnis, gaivesnis. Jei riebesnius, tai – saldesnis. Nepatyrusiems kastinio gamintojams kvietiniškė pataria pirmiausia kastinį sukti būtent iš riebesnių produktų, nes taip lengviau, nelieka gumuliukų. Svarbiausias šio produkto gamybos niuansas – žinojimas, kada jį pašildyti, o kada – pašaldyti, nes čia slypi riba tarp ištirpimo ir sukietėjimo. „Neturiu recepto su konkrečiais produktų kiekiais, sukdama kastinį pasitikiu savo patyrimu ir nuovoka“, – apibendrino folkloro ansamblio „Kvėitys“ narė J. Dapkienė.

Vilija BUTKUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių