Jaunosios kartos menininko darbuose – drąsa kūrybiškai juokauti
Kūrėjas Žilvinas Bražukas daugiausia kuria trumpus humoristinius ir (auto)ironiškus pasakojimus, kuriuose atsispindi autoriaus požiūris į beprasmių vaizdų perpildytą ir neretai absurdišką kasdienio gyvenimo realybę. Savo kūryboje jaunas vyras naudoja lakonišką vaizdo ir teksto jungtį, savo struktūra primenančią internetinius memus.
Kūryba – tarsi žaidimas
– Kaip pristatytum savo veiklą?
– Piešiu, eskizuoju, juokauju. Lipdau iš latekso. Rišu vintažines užrašines su 90-ųjų vokiškų katalogų iškarpomis-inkliuzais viršeliuose. Viską keliu į instagramą.
– Vilniaus dailės akademijoje studijavai grafiką, vėliau – fotografiją ir medijų meną. Ką atradai kiekvienoje iš šių sričių, kaip jos padeda išreikšti save?
– Grafikoje, žinoma, buvo daug piešimo, tad išlavinau piešimo įgūdžius. Išbandžiau grafikos technologijas – ofortą, lino raižinį, litografiją, šilkografiją – tiesa, šiomis dabar neužsiimu. Taip pat susipažinau su puikiais dėstytojais ir studentais, kurie palaikė ir drąsino mano keistesniąją linksmąją kūrybos pusę, kurią iš pradžių slopinau ir kurios gėdijausi, nes klaidingai įsivaizdavau, kad jau dabar reikia daryti tik tikrą, rimtą meną.
Fotografijos ir medijos menų katedroje atsiradau keistai – tiesiai į antrą magistro kursą. Pirmasis kursas praėjo toje pačioje grafikoje, tačiau eigoje pajutau, kad norisi išbandyti save naujoje aplinkoje. Tad iš technologinės pusės kūryba mažai turėjo fotomedijų – daugiausia vis tiek liko piešimas, kurį papildė skulptūriniai objektai, mėgėjiška animacija ant popieriaus, kuriuos į vientisą instaliaciją sujungė medinė konstrukcija, kuri man buvo rimtas iššūkis. Tačiau šioje katedroje vis tiek labai sustiprėjau kaip kūrėjas ir ėmiau aiškiau konceptualiai orientuotis, ypač bendradarbiaudamas su dėstytojais A. Raila, J. Dobriakovu.
Unikalios idėjos
– Esi surengęs parodą „Gluten free“, sukūręs piešinių seriją „Animals of Google“. Kaip kilo ir buvo įgyvendintos šios netradicinės idėjos?
– „Animals of Google“ serija – tai gyvūnai, perpiešti pagal atsitiktinę nuotrauką, ištrauktą iš „Google“ paieškų sistemos, įvedus žodį „animal“. Perpiešinėju eskiziškai, ne iki galo, kartais nukrypdamas nuo pradinio paveikslėlio. Dažniausiai piešdamas sugalvoju prirašyti ką nors absurdiško, juokingo, lyg ir jausmingo – gal todėl iš dalies tyčia rašau sava „biškelį“ kreiva rašysena, bet čia jau žiūrovo problemos norint viską suprasti. 2019 m. pamačiau skelbiamą A. Švėgždos piešinių konkursą ir nusprendžiau, kad gyvūnų piešinius yra verta parodyti. Vėliau paaiškėjo, kad konkursą laimėjau, o seriją tęsiu ligi šiol.
„Gluten Free“ – tai paroda apie savęs pažinimą, baimę ir laisvę bei kažką velniškai mielo. Parodos pagrindą sudaro lateksinės gyvūnų skulptūrėlės, tačiau įprastai šias eksponuoju (arba instaliuoju) kartu su „Animals of Google“ bei kitais piešiniais. Pirmąją skulptūrą iš latekso nulipdžiau magistro darbo instaliacijai, nes nusprendžiau kažkaip įsprausti ančiuko skulptūrą į siaurakaklį butelį – problemos sprendimą sugalvojau nuliedamas tuščiavidurį objektą su lateksu, skirtu kaukių gamybai – tokia suspausta skulptūra galėjo pralįsti pro kaklelį, o butelio viduje vėl išsipūsti.
Sujungia tekstą su vaizdu
– Naudodamasis lakoniška vaizdo ir teksto jungtimi, savo struktūra primenančia internetinius memus, daugiausia kuri trumpus humoristinius ir (auto)ironiškus pasakojimus. Kodėl būtent tai?
– Visuomet mėgau juokauti, kaip dauguma pamėgau atsiradusius internetinius memus. Tokia raiška ir išsivystė. Kartais bandydavau nupiešti ką nors labai rimto ir labai prasmingo kaip nulūžusio medžio peizažas, bet supratau, kad nei man, nei kitiems nuo to nei geriau, nei įdomu. O ir nupiešti nemokėjau taip gražiai, kaip aibė kitų menininkų. Iš pradžių atvirai tekstų rašyti prie piešinių nedrįsau – sau pramogai juokauti leisdavau tik kūrinių pavadinimuose pieštuku ir mažomis raidėmis po „printu“. Tačiau per peržiūras studijose vis pastebėdavau, kad daugeliui džiaugsmą kelia pavadinimai. Tad galiausiai tekstą su vaizdu ir sujungiau.
– Kaip apibūdintum savo kūrybos braižą?
– Drįsčiau vadinti save drąsiu, jaunatvišku, eskiziškai gyvu ir nuoširdžiu. Praėjusioje mugėje viena pirkėja prierašus piešiniuose prilygino poezijai. Pats poezija nesidomiu, tačiau man toks įvertinimas visai patiko.
– Kokie tolimesni kūrybiniai planai?
– Esu sugalvojęs naują knygelę apie Begemotą. Taip pat norisi tęsti gyvūnų piešinių ir latekso seriją. Turiu idėją pažaisti su skulptūrėlėmis, šias panaudodamas manipuliacinėje fotografijoje, tik šitam ir lateksui labai trūksta laiko. Reikės turbūt kažką daryti.
Elzė BRĖDIKYTĖ
„Banga“
Roksanos LUKAUSKAITĖS nuotr.
