Gero gyvenimo grimasos
Buvo laikas, kai svajojom apie gerovės valstybę tarsi vaikai apie Kalėdų Senį ir tikėdami, ir netikėdami. Savas protas (o ypač vyresnioji karta, kuri buvo „kūrusi“ komunizmą) sakė, kad nieko neišeis, bet gražia pasaka pagyventi malonu. Pagyvenom, pasvajojom, o kol dauguma laukė, kaip ir iš kur ta gerovė ateis, gudrioji mažuma nieko nelaukdama ją susikūrė. Bet tik sau, tik dėl savęs. Kaip sakoma, kol „vėlyvoji varna akis krapštinėja, ankstyvoji varna dantis rakinėja.“ Tik bėda, jog Lietuva nėra vien gudriųjų kraštas. Skolos, ekonominis nuosmukis, išmokos, pašalpos – realybė tokia, kad nežinai, ar čia jau diržus veržtis, ar kišenes užsisiūti belieka.
Rašytojas Balzakas yra pasakęs: „Jeigu turi skolų, tai vis jau kažką turi.“ O skolų turime apsčiai. Ne tik valstybė bauginančiai prasiskolinusi, bet ir patiems reikia virtuozams būti, kad kaip nors skolų neprisigamintume. Juokingiausiai skamba ekonomistų pagrūmojimai: „Atsidėkite kas mėnesį po šimtą eurų“, „Iš ko gyvensite atėjus dienai X“, „Turėkite santaupų tiek, kad išsilaikytumėte bent tris mėnesius“. O jeigu žmogus gyvena nuo algos iki algos arba nuo pensijos iki pensijos? Beje, o kodėl šie tariami išminčiai nepamokė pačios valstybės vairininkų? Gal irgi buvo galima tiek neprasiskolinti? Dabar tik ir girdime kasdienę mantrą, kad viskas brangs, mokesčiai kils, o žiemą už šiltą gyvenimą tai jau tiek mokėsime, kad iš mažesnės algos ar pensijos galimai tik dviženklis skaičius liks. Žinoma, baimės akys didelės, bet dar nebuvo taip, kad imtume ir neišgyventume. Gal kartais ir balzakiškai, bet pavasaris tikrai mus ras. Ir nei sušalusius, nei pernelyg nusibadavusius. Ypač kai toks išmokų, pašalpų, priedų ir kitokių piniginių injekcijų mechanizmas sukurtas, kai nedirbantis geriau už dirbantį gyvena. Su pensininkais tai nėra ko ir lyginti.
Nors vis žadama peržiūrėti pašalpų skyrimo tvarką, nelepinti dirbti tinginčiųjų, bet taip niekas ir nepasikeitė. Kol keiksnojami imigrantai dirba mūsų fermose, statybose, vežioja nuo sėdmaišių negalintiems atsiplėšti biurokratams užkandžius, tautiečiai pašalpininkai ramiai sau gurkšnoja alkoholį, papsi cigaretes ir šildosi saulutėje. Skelbiama, kad nedirbančiųjų skaičius labai panašus kaip ir imigrantų. Vadinasi, jeigu mūsų pašalpų gavėjai imtųsi darbo už atlyginimą, tai imigracijos problema spręstųsi savaime. Aišku, tai ne vienintelė išeitis, bet ji yra. Štai nuo seno žinoma, kaip pažinti ubagą. Ogi iš to, kaip jis lengva ranka taško paskutinius savo pinigus. Į tą ubagėlį panaši ir mūsų valstybė. Negana to, kad nepelnytai mokama dauguma pašalpų, abejotina išmokų skyrimo tvarka, vis norima brukti pinigų ten, kur nei reikia, nei kas prašo. Labai keistai (kiti sako: menkinamai) atrodo siūlomas emigrantų grįžimo mokestis. Jeigu išvažiavęs, prakutęs, užsidirbęs sugalvosi grįžti, tai dar, žiūrėk, ir pinigų valstybė duos. Išeitų, jog čia gyvenusieji ir išgyvenusieji visai nevertinami, negerbiami. Beveik visa salė pritariamai suūžė, kai susitikime su skaitytojais žinoma žurnalistė, paklausta apie patriotizmą, išsakė daugelio tėvynainių mintis. Jeigu mes esame Lietuvoje, čia gyvenimus kuriasi mūsų vaikai, tai ir yra tikrasis patriotizmas. Patogu Tėvynę mylėti iš tolo, o jūs pagyvenkite čia, kur nei lengva, nei paprasta.
Panašiai pinigais bandoma spręsti ir demografinę problemą, vis ieškant būdų, kaip čia tą gimstamumą padidinti. Humoro nestokojantys žmonės siūlo ne tik mokėti pinigus už vaiką, bet finansiškai skatinti ir patį gamybinį procesą. Juokai juokais, bet esamą situaciją geriausiai atspindi tautoje sklandantis anekdotas: „Mano senelių šeima – keturi vaikai, mano tėvų šeima – du vaikai, mano šeima – vienas katinas. Katinas kastruotas.“ Kas tokį požiūrį nulemia? Priežasčių ne viena. Jaunimas nenori atsisakyti karjeros, gero atlyginimo, pasiekto gyvenimo stabilumo, patogumo. Paskutiniu metu susidaro įspūdis, jog, nepaisant visų lengvatų, išmokų, atostogų, valstybė dar ir aukles turėtų nusamdyti. Mamadieniai, tėvadieniai, laisvadieniai, dabar jau siūlomi ir anūkadieniai, ir vis negana. Neseniai pasigirdo svarstymų, jog visiems pradinių klasių mokiniams reikėtų skirti nemokamą maitinimą, taip netgi vaiko mitybos rūpestį nuo tėvų nuimant. Argi dirbantys tėvai jau visai savo vaikų išlaikyti nepajėgia? Kam iš tiesų reikia, tie vaikai ir taip gauna nemokamą maitinimą. Atrodytų, lyg būtų metodiškai ruošiamasi bet kokios atsakomybės atsikratyti: senus tėvus – į globos namus, vaikus – valstybei, kuri tam reikalui tiek organizacijų prikūrė, kad tos nebežino, ką veikti. Iš tiesų kartais valstybė darosi panaši į melžiamą kolūkio karvę: pašaro menkai, bet pieno visi nori.
O tuo metu, kai visi garsiai šaukiasi valstybinio pyrago riekės, tylioji Lietuvos pusė – pensininkai – kantriai laukia tikėdami, kad pakels pensijas ir gyvenimas pagerės. Kiek reikės laukti, nežino, tad ruošiasi tam, kaip kas išmano. Štai Klaipėdoje pensininkė sugalvojo, jog galima ir savame kieme užsidirbti. Išvažiuoja kaimynas į darbą, o gerą valandą prieš jam grįžtant pensininkė pasistato toje automobilio stovėjimo vietoje kėdutę, šast ir sėdi, vietą saugo. Už tai pinigų gauna. O kai dabar Gargždų centre tokia spūstis, kad automobiliai statomi ir ant šaligatvių, tai būtų visai viliojanti darbinė perspektyva. Tik, deja, policija to nesupras, bauda neišvengiama.
