Girkališkės papuošalai paklausūs Liuksemburge
Tautodailininkė S. Šmaižienė: „Gintaro papuošalai neišeina iš mados, tik keičiasi jų stilistika.“
Meno kūrėjos statusą turinti girkališkė Sigita Šmaižienė duoną užsidirba iš gintaro papuošalų gamybos. Ji dalyvauja ne tik rajono tautodailininkų parodose, bet ir uostamiestyje, sostinėje. Vasario mėnesį girkališkė tautodailininkė Lietuvai atstovavo Migracijos, tautų ir kultūros festivalyje Liuksemburge.
Grožis gimsta dulkėse
Tautodailininkei S. Šmaižienei pernai suteiktas meno kūrėjos statusas. „Prireikus valstybė kurį laiką padėtų, bet aš išsiverčiu, ir nereikia emigruoti, kaip mano sesei tapytojai, – ištarė kūrėja. – Man patinka gyventi Girkaliuose, čia turiu savo dirbtuves.“
Sigita, kurios vyresnėlė sesuo Irena tapytoja, nuo penktos klasės žinojo, kad rinksis menininkės kelią. Tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume ji mokėsi juvelyrikos, tačiau baigus teko pasirinkti gintaro apdirbimą. Ir visą gyvenimą duoną užsidirba iš gintaro papuošalų gamybos. „Juvelyrikos studijos buvo tam pagrindas“, – atskleidė pašnekovė.
Nors gintaras asocijuojasi su grožiu, dvasingumu, bet papuošalai iš jo gimsta ne sterilioje aplinkoje – gintaro dulkės gali sukelti kvėpavimo takų ligas.
Sigita prisipažino, kad iš pradžių buvę neįdomu dirbti su gintaru, bet ilgainiui jį prisijaukino. „Tai šiltas akmuo – užsimerkusi ir palietusi galiu atskirti jį nuo paprasto akmens“, – sakė kūrėja.
Dirbinius iš gintaro – į užsienį
S. Šmaižienė savo sukurtus papuošalus eksponuoja ne tik tradicinėje tautodailininkų parodoje Gargždų krašto muziejuje, bet ir Klaipėdoje, Vilniuje. Su savo gaminiais iš gintaro tautodailininkė kelerius metus reprezentuoja Lietuvą prieš Kalėdas dalyvaudama Liuksemburge, tradicinėje labdaros mugėje „Bazar International de Liuksembourg“, o vasario pabaigoje vėl išvyko į Liuksemburgą, Migracijos, tautų ir kultūros festivalį, kurį tradiciškai rengia Liuksemburgo lietuvių bendruomenė. Girkališkė čia nebe pirmą kartą atstovauja Lietuvai.
Šiemet ji pristatė naujos stilistikos gaminius iš gintaro su oda: kaklo papuošalus, apyrankes, auskarus.
Tautodailininkė neslėpė, jog menininko pajamos nėra stabilios. „Būna toks laikotarpis, kai visiškas štilis“, – šyptelėjo pašnekovė. Gerai, kad dalyvaudama labdaros mugėje Liuksemburge papildė savo piniginę. Tačiau dalį pelno teko palikti labdarai, o ji skirstoma viso pasaulio šalims. Pasak S. Šmaižienės, paramos iš Liuksemburgo sulaukė viena vaikų globos įstaiga Klaipėdoje.
Iš mados neišeina
Papuošalai iš gintaro – prabangos prekės, todėl daugelis jais tik grožisi. S. Šmaižienė kuria iš tikro gintaro – jokių šio akmens pakaitalų, imitacijų nerasi nei apyrankėse, nei kaklo vėriniuose. „Stengiuosi gintarą nedaug šlifuoti, kad išsaugočiau autentišką formą ir masę. Gintarą derinu su oda, kurią dekoruoju“, – dėstė kūrėja ir pridūrė, kad lietuviai turi skonį, todėl reikia stengtis.
Šiltuoju metų laiku, atvykus kruiziniams laivams, S. Šmaižienė su kitais amatininkais prekiauja Taravos Anikės aikštėje, Klaipėdoje. Sigitai smagu girdėti užsieniečius kalbant, kad jos papuošalai skiriasi nuo kitų čia parduodamų.
Papuošalus kuriančiai tautodailininkei neturi įtakos mados vėjai – kuria savo stiliaus. „Mano pirkėjai – įvairaus amžiaus, bet ne paauglės, o brandžios moterys jais puošiasi, – sakė pašnekovė. – Gintaro forma diktuoja papuošalo stilių.“
Pasak S. Šmaižienės, gintaras neišeina iš mados, tik keičiasi papuošalų stilistika. „Močiučių karolius ar seges pakeitė šiuolaikiški koljė, apyrankės, auskarai, – dėstė pašnekovė. – Juos perka tie, kuriems patinka gintaras. Grįžę emigrantai įvertina šiuos dirbinius, nes pasaulyje gintaras vertinamas.“
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
