• 14 rugpjūčio, 2022
|

Gyvenimo spalvos veiviržėniškės paveiksluose

N. Gečienė: „Buvusiems bendramoksliams didžiųjų švenčių proga visada siunčiu savo pieštus, siuvinėtus sveikinimus.“

Veiviržėniškė Nijolė Gečienė daugelį nustebino Veiviržėnų amatų centre pirmą kartą surengusi savo siuvinėtų paveikslų parodą „Mano gyvenimo spalvos“. Viešumoje pasidalinti sukurtu grožiu ją paskatino buvę mokiniai. Kovo viduryje 80-ojo gimtadienio sukakties sulaukusi buvusi mokytoja atvėrė savo kūrybišką sielą – pristatė kūrybos kraitę. Paroda veiks dar trejetą savaičių.

Atvėrė kūrybišką sielą

Nuo kovo vidurio į Veiviržėnų amatų centrą kviečia autorinė paroda „Mano gyvenimo spalvos“. Dailiai, preciziškai kryželiu siuvinėti gamtos vaizdai, gėlės – tarsi tapyti. „Niekam nerodydavau savo siuvinėtų paveikslų, – kuklinosi N. Gečienė, stovėdama prie savo meniškų darbų. – Siuvinėjimas man – ramybė, meditacija, bėgimas nuo slogių minčių.“

Dirba vienumoje – reikia susikaupimo, kantrybės, laiko. Ir būtinai turi šviesti saulė, kad natūralioje šviesoje galėtų subtiliai derinti spalvas. O tai menine prigimtimi apdovanota veiviržėniškė sugeba. Ir laiko į valias – prieš 17 metų išėjo užtarnauto poilsio. Visą gyvenimą dirbo mokykloje – 44 metus, iš jų 33-ejus – Veiviržėnuose. Kūrybos netrūko jos darbe, laisvalaikiu – mezgimas, nėrimas, o dabar ir siuvinėjimas.

N. Gečienė kryželiu siuvinėja paveikslus ant paruoštų trafaretų, tačiau kūrybiškai, neatkartodama vaizdo – pagal savo jauseną derina spalvas, pakeičia kai kurias detales. Nekopijuoti jai primena draugė poetė Elena Skaudvilaitė. „Mano tėvelis gražiai piešė, ir man patiko piešti. Tėvelio pusbrolis Vacys Reimeris irgi piešė – poetas savo paveikslais puošė namus“, – apie menines ištakas kalbėjo veiviržėniškė ir pridūrė, kad dabar savo siuvinėtus paveikslus pasikabino ant sienos. Nuo savo prigimties Nijolė nepabėgo – meniška siela skleidžiasi jos rankdarbiuose.

Šviesus aštuoniasdešimtmetės pasaulis

Ji studijavo Klaipėdos pedagoginėje mokykloje su Ieva Labutyte (grafikė, ekslibrisų, estampų kūrėja – aut. pastaba). Kartu piešdavo mokymo priemones. Vėliau draugė įstojo į tuometį Dailės institutą, o Nijolei nebuvo galimybių siekti meno aukštumų. Anksti mirė tėvelis, o baigiantis karui, sulaukus penkerių, žuvo mama. Nijolę užaugino tėvelio giminės. „Vaikystės nebuvo“, – atsiduso ji.

N. Gečienė atsidavusiai dirbo mokykloje su pradinukais, dėstė dailę aukštesniųjų klasių mokiniams, piešė dekoracijas moksleivių spektakliams, mokė rankdarbių. „Ketvirtokes išmokiau vąšeliu nusinerti sijonėlius“, – šypsojosi veiviržėniškė.

Ir pati puošiasi savo megztais originaliais drabužiais. Iki šiol. „Pernai nusimezgiau naują kostiumėlį, o neseniai grįžusi iš ligoninės – štai šią raštuotą liemenę“, – šyptelėjo pašnekovė. Malonu žvelgti į šią elegantišką, stilingą aštuoniasdešimtmetę. Ji skleidžia visapusišką grožį, liudydama, jog ir sulaukus garbaus amžiaus galima gyventi prasmingai.

„Atėję į N. Gečienės parodą veiviržėniškiai nustebo“, – kalbėjo Veiviržėnų amatų centro vadovė Valė Krauleidienė.

„Gražu, lietuviška“, – trumpai apibūdino E. Skaudvilaitė.

Juodų, niūrių spalvų autorės gyvenime netrūko, tačiau iš jos paveikslų sklinda ramybė ir jaukumas. Ir paveiksluose, ir mintyse pasaulį ji piešia šviesiomis spalvomis.

Parodos atidaryme N. Gečienė sulaukė ne tik pagyrų už meniškumą, bet ir padėkų už vaikų parengimą gyvenimo pradžiai, kūrybišką mokymą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių