Gyvenimo stebuklą išgyveno su vaikų gimimu

Keturiasdešimtmečiai tai vadina Dievo dovana

Tėvystė skiriasi it diena ir naktis, kai vaikų susilaukia dvidešimtmečiai ir kai juos sūpuoja keturiasdešimtmečiai. Dievo dovana, palaima, didžiausias džiaugsmas – emocijų netramdo kūdikius auginantys žinomi rajono žmonės. Vienus gandrai aplankė po ilgos metų pertraukos, kitus – pirmą kartą. Tačiau visi tvirtina, kad amžius – ne kliūtis pasauliui išauginti dar vieną žmogutį.

Tėvo dienos proga asmeninio gyvenimo istorijomis sutiko pasidalinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė Aušra Gudauskienė, Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė ir UAB „Velma“ rinkodaros vadovas Aivaras Vasylius.

Po 20 metų

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė Aušra Gudauskienė su vyru Stasiu antrosios atžalos – sūnaus Augusto – susilaukė būdama 42 metų. Iš pirmosios santuokos ji turi dukrą Dominyką (20 m.). Kaip ir pirmąją dukrą sūnų gimdė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, tad turėjo galimybę palyginti, kaip viskas pasikeitė po 20 metų. „Dabar daug šiltesnis, profesionalesnis personalas, kuris suteikia daugiau informacijos, tad jaučiausi ramesnė, juolab kad manimi puikiai rūpinosi ir mama, ir būsimas tėtis“, – atvirai pasakojo Tarybos narė.

Su dabartiniu vyru ji susitiko darbe. „Dirbome kartu 4 metus. Susituokėme praėjusių metų balandį. Didžiausia prabanga būti su geros širdies žmogumi, kuriuo gali tikėti ir pasitikėti, kuris nuoširdus, atsakingas, dėmesingas, darbštus ir visada pasiruošęs padėti aplinkiniams. Toks ir yra Stasys. Savo atžalą planavome bei labai laukėme. Nusprendėme, kad esame dar pakankamai jauni, jog užaugintume bendrą vaiką ir pakankamai subrendę, kad suprastume, kokią atsakomybę prisiimame“, – šypsodamasi kalbėjo A. Gudauskienė.

Ji neslepia, kad laukiantis išties būta nerimo. Juolab kad kai kurie gydytojai labai akcentavo rizikas gimdant vyresniame amžiuje, perspėjo apie galimas ligas. Anot A. Gudauskienės, tik viena gydytoja vis drąsino, juk gimdo ir vyresnės moterys: „Svarbiausia gera sveikata, džiugi nuotaika ir artimųjų palaikymas. O kai gimsta kūdikis, tikrai nebegalvoji apie amžių: turi krūvą malonių rūpesčių, kurie neleidžia pasenti.“

Nepaisant to, kad pirmieji trys nėštumo mėnesiai Aušrai buvo sunkesni, vėliau jautėsi gerai. „Visą nėštumo laikotarpį jaučiau artimųjų ir aplinkinių rūpestį, tad Augusto laukėm su visa palaikymo komanda“, – džiaugiasi A. Gudauskienė.

Pasirinko istorinę datą

Tiek Aušra, tiek Stasys iš pirmosios santuokos turi po duk­rą, tad auginti berniuką jiems – iššūkis. Sūnus gimė Lietuvai istorinę datą – Vasario 16-ąją. Tokia gimdymo data ir buvo numatyta, sūnus buvo punktualus. „Pirmiausia džiaugėmės, kad į pasaulį pagaliau atėjo sveikas ir žvalus sūnus. Aišku, prisidėjo ir ypatinga, prasminga data. Tad visam laikui ši diena mums bus dviguba šventė. Tikimės, ateityje sūnus vertins Lietuvos istoriją ir didžiuosis šia data. Ligoninės kolektyvas irgi nuoširdžiai džiaugėsi, sveikino ir patarinėjo, kokius patriotinius vardus duoti kūdikiams, vadino naujagimius ,,šventiniais“. Mes turėjome 10 vardų sąrašą, kuris prieš pat sūnaus gimimą sutrumpėjo iki vieno. Nusprendėme pavadinti Augustu (reikšmė – didžiai garbingas, didingas). Jis gimė 3 916 g svorio ir 56 cm ūgio“, – jaudinančias akimirkas prisiminė A. Gudauskienė.

Anot jos, sulaukus kūdikio apima sunkiai nusakomas didžiausios meilės ir laimės jausmas – atrodo, širdis susprogs nuo viso pasaulio džiaugsmo, kai ką tik gimęs žmogutis stipriai įsikimba į tavo pirštą: „Jeigu vyksta gyvenime stebuklai, tai jį patiriame su vaiko gimimu. Tai turbūt vis labiau suvokiame ir su amžiumi. Būdami jauni tėvai skubėjome, lėkėme ir skubinome laiką: vis galvojome, kada pradės vaikščiot, kada kalbės, kada pabaigs mokyklą… Dabar atvirkščiai – norim sulėtinti kiekvieną akimirką, mažiau bėgti, bet gaudyti kiekvieną šypseną, nes jau turim patirties, kaip greitai ir nepastebimai užauga vaikai. Nėra didesnės gyvenimo prasmės nei auginti žmogų ir pačiam kartu toliau augti su vaikais“, – įsitikinusi politikė.

Pasipiršo ant Kalniškės piliakalnio

Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė iš pirmosios santuokos turi sūnų Laimoną (18 m.) ir dukrą Laurą (16 m.), o šiuo metu sūpuoja vos mėnesio sūnelį Adomą. „Su dabartiniu vyru susipažinome prieš beveik 12 metų Gargždų kultūros centre. Tada, vos atsikrausčiusi į Gargždų miestą iš Šilutės rajono, atėjau ieškoti sau mėgstamos ir reikalingos veiklos – kultūrinės, be kurios nuo mažumės negalėjau gyventi. Beveik tuo pačiu metu šokių ir dainų ansamblyje „Minija“ dainuoti pradėjo ir dabartinis mano vyras Aivaras. Dainavome su Aivaru ansamblyje kartu trejus metus, tada iš ansamblio pasitraukiau. Prabėgus šešeriems metams, deja, mano pirmoji santuoka išgyvenus kartu kone 17 metų – iširo. Po sunkių ir skausmingų skyrybų mano gyvenime vėl pasirodė jau dabartinis vyras Aivaras. Kadangi niekada nebuvo vedęs, šeimai buvo pasiruošęs ir po metų draugystės pasipiršo mano mėgstamiausioje Gargždų vietoje – Kalniškės piliakalnyje. Vestuves atšokome po devynių mėnesių gegužę“, – it kino filmo scenarijų pasakoja V. Skuodienė.

Vyras Aivaras, už Vaidą jaunesnis penkeriais metais, ją sužavėjo gebėjimu gerbti ir mylėti šalia esantį žmogų, yra pakantus, išklausantis, be to, kaip ir Vaida – kultūros puoselėtojas, groja įvairiausiais muzikos instrumentais. Aivaras niekada nebuvo sukūręs šeimos ir atžalų neturėjo. „Viską apmąsčiusi ir pasvėrusi, apsisprendžiau, kad šiam žmogui turiu padovanoti galimybę taip pat pajausti tėvystės jausmą. Kai planavome kūdikį, jis vis neatėjo, o vos tik laimėjau paskelbtą konkursą į Gargždų kultūros centro direktorės pareigas, lygiai po mėnesio, po savo širdimi pajutau besibeldžiančią į pasaulį gyvybę… Tada supratau, kad tiesą liaudies išmintis byloja „Tu planuoji – o Dievas iš tavęs juokiasi“. Šis kūdikis – tikra Dievo dovana“, – neabejoja Gargždų kultūros centro direktorė.

Nėštumas nebuvo lengvas

Vaida drąsiai laužo stereotipus ir nebijo įvardinti savo dabartinio amžiaus. 40! „Baimė dėl tokiame amžiuje užsimezgusios gyvybės buvo ir man, ir mano artimiesiems, uošviams, kurie rūpinosi manimi visą nėštumą. Gąsdino ir medikai, buvo nustebusių ir aplinkinių dėl tokio mūsų sprendimo, tačiau šiais laikais, manau, susilaukti kūdikio ryžtasi vis vyresnio amžiaus moterys, be to, medicina sparčiai žengia priekin“, – įsitikinusi pašnekovė.

V. Skuodienė prisipažįsta, kad nėštumas nebuvo lengvas. Pradžioje lydėjo pykinimas, vėmimas, silpnumas, mieguistumas, o peržengus trečiąjį nėštumo trimestrą savijauta dar pablogėjo, tad teko nemažai laiko praleisti ligoninėje.

Mažylis gimė 37 savaičių, balandžio 17 d., svėrė 3 725 g, buvo 53 cm ūgio. „Šventą Adomo vardą išrinkau vos tik sužinojusi, kad po širdimi nešioju sūnelį. Šis vardas man seniai patiko, o namiškiai neprieštaravo. Po gimdymo jaučiuosi puikiai, nuotaika pakylėta. Mažylis pakankamai ramus, bet diegliukai kankina, o ir naktelės būna tikrai įvairios“, – motiniškais džiaugsmais ir rūpesčiais dalijasi Vaida.

Padovanojo daug pirmų kartų

UAB „Velma“ rinkodaros vadovas Aivaras Vasylius su žmona Danute seniai svajojo susilaukti kūdikio: šis džiaugsmas juos aplankė prieš metus. „Dukters vardas – Amelija. Tai reiškia Dievo kūrinys. Mergaitė gimė 50 cm ūgio ir 2 950 g svorio. Koks apėmė jausmas tapus tėčiu? Nežinau, sunku pasakyti. Džiaugsmo ir nerimo jausmų kokteilis. Aš buvau įsitikinęs, kad esu seniai pasiruošęs. Nerimas buvo labiau susijęs ne su amžiumi, o su sau keliamais klausimais: ar pavyks būti geru tėvu ir tinkamai rūpintis vaiku? Tu prisiimi atsakomybę už kito, visiškai nuo tavęs priklausančio žmogaus gyvybę. Bandomojo laikotarpio ar mentoriaus nėra, daug ką reikia nuspręsti ir daryti čia ir dabar“, – kilusius iššūkius prisimena A. Vasylius.

Anot jo, pirmuosius šešis mėnesius teko pamiršti, ką reiškia nepertraukiamas 7–8 val. miegas. „Tačiau pamenu kiekvieną džiaugsmingą pokytį – pirmąjį dantuką, sėdėjimo ar ropojimo pradžią, pirmąją sąmoningą šypseną ir juoką, pirmuosius bandymus eiti ir tarti žodžius“, – šypsodamasis pasakoja buvęs Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Su žmona tėvystės rūpesčiais jie specialiai nesiskirstė, nes Danutė yra vaiko priežiūros atostogose, tad natūralu, jog daugiausia vaiko priežiūros rūpesčių tenka jai. „Po darbo ar savaitgaliais, kai esu namuose, dalį rūpesčių perimu“, – sakė pašnekovas.

Ištiestos rankutės – didžiausia padėka

A. Vasylius teigė, jog jam sunku apibūdinti, koks yra tėtis. Tai geriau padarytų jo žmona. „Žinoma, labiausiai patinka džiaugtis vaiku. Gimus dukrytei buvau pasiėmęs 1 mėnesį atostogų, jei valstybė finansuotų ilgesnį laikotarpį, būčiau mielai praleidęs ilgiau laiko su ja. Jau pirmąją dieną gebėjau keisti sauskelnes, prausti ir maitinti – mielai to ėmiausi. Rūpinimasis dukra kuria ir stiprina tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Vėliau tave visada pasitinka besišypsantis ir rankas į tave tiesiantis vaikas. Tai maloniausia padėka“, – neabejoja Aivaras.

Vienerių metų tėčio stažą turintis pašnekovas sako žinąs, jog literatūroje yra daug įvairiausių nuomonių, kuo svarbus dukters ir tėvo ryšys: „Pirmą vaiko gyvenimo pusmetį mama yra visas vaiko pasaulis, o tėvo pareiga rūpintis mama ir jai padėti. Vėliau atžala pradeda domėtis aplinka ir plėsti pažinimą, o tėvas tampa tiltu į aplink supantį pasaulį – socialinę aplinką. Tos srities specialistai sako, kad tėvo ir vaiko ryšys kuria vaiko savivertę ir pasitikėjimą kitais žmonėmis. Norėčiau, kad ryšys su dukra stiprėtų, ji manimi pasitikėtų ir jaustųsi saugi, o aš jai padėčiau pažinti pasaulį. Viliuosi būti tas žmogus, į kurį ji norėtų kreiptis ir būti visada šalia, kai jai to reikės.“

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumų nuotr.