Išbandymas net sniegu
Vakar ryte alpo širdis išvydus žiemos stebuklą. Toks neapsakomas grožis, siųstas iš Dangaus, yra mums ženklas, kad nustotume bambėti dėl kasdienybės smulkmenų, kuriose patys esame įklimpę ir dar kitus klampiname.
„Užkniso jau tas kelių nevalymas, slidumas, šįryt rajono valdžios atstovas tik rankomis skeryčiojasi, o į slidų Lapių kalniuką net mokinių autobusas negali įvažiuoti. Pažiūrėkit, kaip kiti rajonai tvarkosi!“ – rūstavo penktadienio rytą į redakciją paskambinusi Lapių gyventoja.
Neteisinu nei rajono valdžios, nei kelininkų, nei šlavėjų – jiems priklauso savo darbą atlikti ir žmonių saugumu keliuose pasirūpinti. Tačiau šiomis dienomis visoje Lietuvoje paskelbta ekstremali padėtis. Ne išimtis ir mes – svarbiausia, matyt, yra tai, kad kiekviena žiema valdžiai ir kelininkams yra vis naujas išbandymas: o tam išbandymui jie uoliai pasiruošę tik popieriniuose planuose.
Betgi vakar gamta tiek daug dovanojo puraus, baltutėlaičio sniego ne vien tam, kad mes burnotume, o ir tam, kad sugebėtume pasidžiaugti, vienas kitam padėti, parodyti, jog esame bendruomeniški ne tik Savivaldybės finansuojamuose gražiuose projektuose, bet ir kasdienybėje. Čiupkim ką po ranka turim: šluotą, kastuvą, patys draugiškai takus atsikaskime, imkime už rankos vaikus, anūkus, savo draugus – griūkim į sniego pusnį. Na, pagaliau nusišypsokime, nusijuokime! Tą „Bangos“ skaitytojai ir padarė, dalindamiesi puikiomis nuotraukomis mūsų feisbuko paskyroje. Ačiū Jums už puikias emocijas.
Pro redakcijos langus gėrėdamasi nuostabiu Minijos pakrančių žiemišku vaizdu, penktadienio rytą skaitau respublikinio žurnalistų konkurso darbus, esu tarp garbingų komisijos narių. Žymūs Lietuvos žurnalistai konkursui apie Europos Sąjungos investicijų efektyvumą įvertinimui pateikė net 102 publikacijas, televizijos, radijo laidas. Ateinantį ketvirtadienį geriausiais pripažinti bus apdovanoti Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Kol keletą dienų atidžiai nagrinėjau kolegų publikacijas, mąsčiau: kokia turtinga būtume šalis, jei būtume gebėję sąžiningai, racionaliai, žvelgdami ne tik į šiandieną, bet ir į rytdieną, panaudoti ES lėšas. Jų gavome milijardais, bet kokia atogrąža – savo straipsniuose šią temą vysto žurnalistai. Ir išvada, deja, nėra pati maloniausia: nemaža dalis tų milžiniškų lėšų ištirpo kažkieno rankose, kaip ištirps ir stebuklingas penktadienio sniegas.
Žurnalistų publikacijose primenama, kad buvo atliekamas tyrimas, skirtas nustatyti, kur ES finansavimas galiausiai nukeliauja. Tad išsiaiškinta, kad 60–70 proc. lėšų, kurios skiriamos smulkiajam ir vidutiniam verslui, vis dėlto atitenka milžiniškoms korporacijoms, kurios per savo įvairias dukterines įmones sukuria tinklą ir tuos pinigus susirenka. Per vieną finansavimo laikotarpį paramai būna skiriama apie nuo pusantro iki daugiau kaip dviejų šimtų milijardų eurų, tai yra milžiniški pinigai ir visi yra suinteresuoti atsiriekti didžiausią gabalą.
Ekspertai visgi įspėja, kai kalbame apie tai, ar gerai mes gyvename, ar blogai, tai viskas priklauso nuo to, su kuo mes lyginame. Paprastai lyginti reikėtų su dauguma, o dauguma Žemės gyventojų gyvena kur kas blogiau nei mes. Pasaulio bankas absoliučiu skurdu laiko, kai žmogus išgyvena už mažiau negu vieną dolerį per dieną. Taip galuojasi beveik visa Afrika, didžioji dalis Azijos. Pavyzdžiui, Bangladeše gyvena daugiau kaip 160 milijonų gyventojų, o pati šalis tik truputį daugiau nei du kartus didesnė už Lietuvą. Ir didžioji dalis gyventojų gyvena už tuos du dolerius per dieną. Gerai, kad jiems sniego nereikia valyti… Na, čia sarkazmas, jei ką.
Betgi mes nenorime lygiuotis į tokias šalis, mes norime gyventi pagal europietiškus standartus. Ir kaip mes bedejuotume, kad esą mūsų poreikiai nieko nereiškia valdžiai, kol nesuvoksime demokratijos principo, kad patys esame galia, tol negyvensime taip, kaip norėtume. Ogi mūsų galia keisti ir rajono, ir netgi visos Lietuvos gyvenimą šį pavasarį yra itin didelė: treji rinkimai ir referendumas.
