„Kalinausko forumas“: Baltarusijoje tikėtasi geresnių rezultatų
Pirmą kartą į įvykius Baltarusijoje dėmesį atkreipiau prieš pusę metų. Tuo metu gyvenau Vokietijoje ir man į rankas atsitiktinai pateko „Frankfurter Allgemein“ dienraštis, kurio pirmajame puslapyje puikavosi istorinė Baltarusijos vėliava. Iki tol nežinojau, kad Baltarusija turi istorinę vėliavą. Nežinojau ir kad didžiąją jos dalį užima baltas raitelis raudoname fone su Jogailaičių kryžiumi.
Siekis – laisvi rinkimai
Žvelgiant į aukštai iškeltą istorinę vėliavą, apsuptą iki dantų ginkluotų policijos pareigūnų, apėmė pasididžiavimo jausmas – atrodė, kad visai tai vyksta nebe kažkur toli Baltarusijoje, vienintelėje ir izoliuotoje Europos diktatūroje, o visai šalia mūsų, ir kad kultūrinės bei politinės sienos, skiriančios valstybes, jau nebėra tokios neįveikiamos, kaip anksčiau.
Tų metų rugpjūtis buvo iš tikrųjų karštas – bandymas nunuodyti Rusijos opozicionierių A. Navalną, „Laisvės kelias“ iki Medininkų pasienio posto ir pasaulio žiniasklaidą užplūdusios šimtatūkstantinių protestų Baltarusijoje nuotraukos vertė tikėtis greitos režimo griūties. V. Putino ir A. Lukašenkos diktatūrų erozija atrodė akivaizdi.
Vis dėlto taip neįvyko. Antroji pandemijos banga, žiema ir formalus politinis Europos Sąjungos šaltumas kiek atšaldė įvykius Baltarusijoje. Praėjusiais metais Vilniuje įsteigtas „Kalinausko forumas“, subūręs Europos politikus ir Baltarusijos opozicijos lyderius, siekiant laisvų ir nepriklausomų rinkimų, taip pat išreiškė mintį, jog tikėtasi greitesnių rezultatų.
Vis dėlto šiais metais forumas įvyko dar kartą bei vėl išreiškė tikslą ir toliau siekti laisvų ir demokratiškų rinkimų Baltarusijoje bei visomis priemonėmis skatinti šalies demokratizacijos procesą. Vis dėlto šis tikslas nėra taip lengvai pasiekiamas, o ir jo reikalingumas nėra visiems savaime akivaizdus. Forumo pradžioje, kreipdamasi į jo dalyvius, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen išryškino skirtį tarp dviejų galimų reakcijų į įvykius Baltarusijoje. Si vis pacem, para bellum – nori taikos, ruoškis karui. Tai senovės Romos istorikui Kornelijui Nepotui priskiriamas posakis. Kita galima kryptis – Si vis pacem, cole iustitium – nori taikos, ugdyk teisingumą. Šis užrašas puošia taikos rūmų fasadą Hagoje, kuriame yra įsikūręs Jungtinių Tautų Teisingumo Teismas.
Istorijos bendrumai – akivaizdūs
Taigi teisingumo jausmas, jo ugdymas ir buvo viena iš pagrindinių forumo organizavimo priežasčių, taip pat siekiant, kad Baltarusijos opozicijos balsas būtų plačiau išgirstas regioniniame ir tarptautiniame lygmenyje. „Žmonijos bendrystė, kaip globalizacijos rezultatas, visų pirma reiškia, kad niekas niekur negali pabėgti. Kitais žodžiais tariant, teisingumo užtikrinimas vienoje visuomenėje suteikia šansą visai žmonijai“, – taip parafrazuodama čekų rašytoją M. Kunderą savo pasisakymą užbaigė Seimo pirmininkė.
Premjerė I. Šimonytė taip pat pabrėžė lietuvių ir baltarusių tautos bendrumus: „Esame sujungti bendros istorijos. Istorijos, kuri prasidėjo nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir išaugo į Abiejų Tautų Respubliką. Istorijos, kuri vėliau lėmė ištverti šimtmečius priespaudos. Mūsų tautos išsaugojo laisvės troškimą po carinės Rusijos jungu, laidojo savo sūnus ir dukteris dviejuose pasauliniuose karuose, nors nė vienas iš jų nebuvo mūsų karas. Kartu išgyvenome okupacijas, tremtis ir represijas. Matėme, kaip griuvo Berlyno siena, o su ja ir Sovietų Sąjunga.“ Šis Lietuvos ir Baltarusijos bendrumas buvo juntamas ir politinėje arenoje. Lietuvos parlamentas buvo pirmasis, rugpjūčio 19 d. paskelbęs apie įvedamas sankcijas Baltarusijos režimui.
Vien sankcijų neužtenka
„Vien sankcijų neužtenka, tam, kad Baltarusijos režimas iš tikrųjų būtų nuverstas, reikia gerokai daugiau“, – teigė „Freedom House“ Lietuvoje vadovas Vytis Jurkonis. Anot jo, labai svarbu, kad laisvi ir nepriklausomi rinkimai Baltarusijoje įvyktų dar prieš Rusijos parlamento, dūmos, „rinkimus“ 2022 m. rudenį. Kadangi šiuo metu Maskva yra užsiėmusi savų rinkimų falsifikavimu ir tik po jų galės labiau prisidėti prie rinkimų Baltarusijoje neteisėtumo. „Taigi laisvi ir demokratiški rinkimai Baltarusijoje turėtų įvykti 2021 m., nes kitu atveju tam diriguos Maskva“, – teigė V. Jurkonis.
Latvijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininkas Rihards Kols taip pat pritarė, jog veiksmai Baltarusijos atžvilgiu negali pasibaigti sankcijomis: „Reikėtų elgtis panašiai, kaip ir Krymo aneksijos atveju, kai Europos Sąjungos lygmeniu buvo priimta rezoliucija dėl okupacijos nepripažinimo, neturinti galiojimo pabaigos.“ R. Kols taip pat džiaugėsi, jog Baltarusijos visuomenėje pastaruoju metu vyksta didžiuliai pokyčiai – nyksta paternalistinis politikos modelis, kai iš valdžios yra tiesiog pasyviai laukiama, kol ji pasirūpins žmonėmis. Ir vis labiau ryškėja poreikis patiems kurti savo ateitį ir pasinaudoti šia nauja galimybe, nepaisant to, kad pragyvenimo lygis šalyje augo politinio dalyvavimo sąskaita.
Didinti visuomenės įsitraukimą
Daugelis pranešėjų taip pat pabrėžė, kad reikia didinti Baltarusijos visuomenės įsitraukimą į politinius procesus, nevyriausybinių organizacijų veikimą šalyje bei vystyti panašias veiklas, kurios skatintų pilietinės visuomenės savikūrą. Vis dėlto tokia veikla Baltarusijoje vis dar yra labai pavojinga, nes valdžios institucijos aktyviai tam trukdo. Taip pat, anot Estijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininko Marko Mihkelsono, yra labai svarbu išlaikyti šį klausimą aktualų, kadangi regione ir taip yra gausu geopolitinių įtampų – rytų Ukrainoje ir vėl suaktyvėjo Rusijos karinė veikla ir dar šiais metais turėtų įvykti bendros Rytų bloko valstybių karinės pratybos „Zapad“.
Taigi, anot konferencijos dalyvių, yra itin svarbus nuolatinis Europos Sąjungos, JAV bei Kanados spaudimas režimui, nepasitenkinimas sankcijomis ir fondų bei sąskaitų, esančių užsienyje, iš kurių ir gyvena A. Lukašenkos diktatūra, užkardymas. Kadangi vis dažniau Vakarų sankcijos tiesiog tampa tam tikra face saving – savo įvaizdžio ir reputacijos išsaugojimo veikla, neturinčia realios įtakos A. Lukašenkos režimui, nepaprastai svarbu, jog jos būtų tikslingos ir turėtų realias pasekmes Baltarusijoje. Čia yra itin svarbi ir Lietuvos pozicija, kaip šalies, besidalijančios su Baltarusija bendra kultūra, istorija bei patirtimis ir dėl to galinčios kelti Baltarusijos klausimą taip, kad jis būtų išgirstas.
Augustas KALINAUSKAS
