Kažką naujo pasakydamas modernus menas atsispiria nuo Antikos

Antikos menas, įkvėpęs daugelį įvairių sričių menininkų ir kūrėjų, yra toks platus ir įvairiapusis reiškinys, kad dažnai skaitydami įvairių laikmečių literatūros kūrinius, žvelgdami į dailės ar architektūros šedevrus, grožimės, bet antikinius elementus priimame kaip kasdienybę ar esatį.


Tai nestebina Meno istorijos mokykloje (MIM) paskaitų ciklą apie Antikos recepciją Vakarų Europos mene ir kultūroje netrukus skaitysiančios lektorės, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros vedėjos doc. dr. Audronės KUČINSKIENĖS. Ji įsitikinusi, kad kasdieninėje aplinkoje įžvelgti Antikos meno elementus gali padėti tik gilesnis pažinimas.
Apie tai ir kalbėjomės: kodėl svarbu išmokti tai atpažinti, kaip antikinis menas reflektuojamas, kodėl jis jau tūkstančius metų įkvepia kūrėjus ir ar išliks tokiu įkvėpimo šaltiniu ateityje.


Pamatysite, ko kiti nemato
– Klasikinė filologija 1982–1987 m.: kokie keliai ten nuvedė – juk anuomet tai nebuvo madingos studijos?
– Anaiptol nebuvo. Bet aš ir nebaigiau klasikinės filologijos tikrąja prasme, nes tuo metu nebuvo tokios specialybės ir programos. Aš įstojau į Lietuvių filologijos programos studijas ir tik įstojusi pasirinkau klasikinės filologijos specializaciją, į kurią mane nuvedė labiau atsitiktinumas. Pasirinkau tai, kas buvo negirdėta.
Nors viskas įvyko gana mechaniškai, tai tapo mano gyvenimo keliu: meilė Antikai neblėsta, o tik labiau gilėja.
– Tą rodo ir Jūsų hobis – kelionės. Kodėl svarbu tyrinėti Antikos meną? Kuo tai svarbu šiuolaikinio žmogaus aplinkos kontekste?
– Keliavimas yra mano pomėgis, aistra, tačiau turiu Jus nuvilti – aš netyrinėju Antikos meno, tai nėra mano mokslinių interesų sritis. Esu filologė ir mano moksliniai tyrimai nukreipti į Cicerono studijas.
Turiu pripažinti, kad mano domėjimasis Antika ateina ne iš mokslinio pažinimo, bet daugiau iš tam tikrų akademinių paskatų, nes jau daug metų dėstau studentams kursus apie Antikos meną, Romos kultūrą ir pan.
O apie svarbą pasakysiu taip, kaip sakau savo studentams: pavyzdžiui, jei jūs išmanote antikinius mitus, tai ir graikų vazose ar šiuolaikinėje dailėje pamatysite tai, ko kiti nemato. Tai leidžia pažinti meną, pamatyti sąsajas, plėsti žmogaus išsilavinimo horizontus.


Antikinių elementų – visur
– MIM šįkart kalbėsite apie Antikos recepciją Vakarų Europos mene ir kultūroje. Kur labiausiai tai atsiskleidžia?
– Esu absoliučiai įsitikinusi, kad Antika ir jos elementai yra visur, tik dažnai mes to nematome, nepastebime ir neatpažįstame. Taip jau yra, kad daugelį dalykų priimame kaip savaime suprantamus, kasdienius reikalus ir tik gilesnis pažinimas leidžia peržengti šią ribą.
Pavyzdžiui, kai žiūrime į Vilniaus Katedrą, joje galime atpažinti akivaizdų graikų architektūros elementą – kolonas. Tačiau kai žiūrime į Šv. Onos bažnyčią, regis, iš pirmo žvilgsnio joje neatpažįstame jokių antikinių elementų. O išties jie yra – nuo plytų, mūro iki skliautų, tapusių esminiu, didžiulį perversmą padariusiu romėnų architektūros atradimu. Be jų nė viena šiuolaikinė bažnyčia ar kitas statinys tiesiog neegzistuotų.
Kaip ir kalboje: tardami žodžius, tikrai negalvojame, kurio šaknis yra lotyniška, bet mokėdami šią kalbą lengvai tai atpažįstame.
– O šiuolaikiniai kūrėjai? Jie nusigręžia ar atsigręžia į Antikos tematiką?
– Nenusigręžia, nes negali nusigręžti – tą akivaizdžiai rodo, tarkime, kad ir Orfėjo bei kiti mitai, prie kurių nuolat grįžtama įvairiomis formomis. Taip jau yra, kad kuo kūrėjas yra labiau išsilavinęs, platesnių pažiūrų, tuo Antikos tematikos daugiau, ji gilesnė. Paimkim, kad ir, pavyzdžiui, Vaižgantą. Jo tekstuose, laiškuose pilna lotyniškų sentencijų, kurios ateina natūraliai kaip kalbos savastis, integrali teksto dalis.


Mituose – daug komizmo
– Jūsų paskaitos MIM labai intriguoja, nes atrandate naujus, netikėtus kontekstus, tokius kaip humoras ir satyra graikų vazose, į kurias mes įpratę žiūrėti rimtai. Kaip gimsta tokia paskaitų tematika?
– Nemėgstu kartotis. Bet apie viską yra kalnas knygų prirašyta – reikia tik paieškoti. Dalis informacijos randasi apsilankius muziejuose, kuriuose daug dalykų pamatai, o paskui tereikia pasinerti į studijas. Taip viskas ir gimsta: viena vertus, pamačius, kita vertus, paskaičius.
Pagal MIM paruoštą tematiką, aš mažiausiai kalbėsiu apie Naujuosius laikus, nes, tiesą sakant, mažiausiai tai išmanau. Bet žvilgsnis kryps į graikų vazas: aptarsime, kaip, kokiais principais remiantis nupiešti pasakojimą, kad žiūrovai jį atpažintų, kokiais būdais tai daroma ir kaip tai atsikartoja naujųjų laikų mene.
– Žvelgdami į graikų vazas paliesite ir tą netikėtą humoro ir satyros temą.
– Taip, nes jose nutapyti mitai, o juose yra daug juokingų komiškų scenų. Ir ne tik: čia vaizduojamos komedijų scenos, yra nemažai šaržo elementų, tokių kaip, pavyzdžiui, išdidintos galvos ir pan. Antikiniai žmonės tikrai turėjo humoro jausmą, norėjo pajuokauti ir savaip viską pavaizduoti.


Ir politika, ir mada
Dar viena itin įdomi tema – politika ir ideologija romėnų mene. Mes, išgyvenę įdomią epochą, kartais nežinome, kaip tai vertinti. Tad klausimas gal ir ne visai korektiškas, bet tiesus: kiek Antikos menas yra diktatūriškas?
– Daugiausia paliesiu romėnų architektūros ir skulptūros meno, kuriame daug ideologijos ir politinės minties, savitumą, bet kalbėdama apie tai, aš netaikyčiau žodžio „diktatūriškas“.
Romos menas yra labai nevienalytis ir tai, kad vadinamajame oficialiajame mene, kurį protegavo imperatorius ir jo aplinkos žmonės, labai daug ideologijos, – faktas. Ypač Oktavijano Augusto valdymo epochoje. Tačiau estetine prasme jis yra puikus, tik juo siekiama priminti ir pasakyti labai daug politinių dalykų. Tik šia prasme jis diktatoriškas.
– Ir dar bus paskaita apie du leidinius, kurie pakeitė Europos madą.
– Taip, kalbėsime apie XVIII a. Neapolyje ilgą laiką rezidavusio sero Williamo Hamiltono graikiškų vazų kolekciją, kuri buvo įamžinta išleistame albume. Jis padarė didelę įtaką dizainui, madai ir kitiems reiškiniams. Taip pat aptarsime Pranciškaus Smugevičiaus pieštus Nerono Aukso rūmų vaizdus, kurie atitinkamai taip pat formavo mados kryptį.


Ratas sukasi
– Jeigu reikėtų išskirti vieną kūrinį – nebūtinai dailės, kuris padarė didžiausią poveikį Vakarų Europai, ką išskirtumėte? Be Cicerono, žinoma.
– Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. Jis buvo pats pirmas ir visiems laikams – didžiausias ir didysis. Be jo neegzistuoja literatūra, jo atspindžių yra daug ir mene. Visais laikais visi žinojo, kad Homeras yra pats pačiausias.
– Kaip Jums atrodo, ar besikeičiančiame pasaulyje, kur egzistuoja tokie nauji reiškiniai kaip socialiniai tinklai, klimato kaita ar kriptovaliutos, Antikos menas išliks įkvėpimo šaltiniu kūrėjams ir ateityje?
– Manau, kad išliks: juk apsisuka ratas ir vėl sugrįžta. Kad ir koks modernas bebūtų. Štai kartą teko lankytis Provanse, Antibuose įsikūrusiame Picasso muziejuje, kur eksponuojami šio menininko daugiausia ankstyvieji kūriniai. Aš jį pamačiau visai kitokį, plėtojantį antikinio meno piešimo stilistiką, motyvus ir elementus. Tai – įrodymas, kad neįmanoma apsieiti be Antikos meno pagrindų.
Kitaip tariant, modernus menas atsispiria nuo to, kas buvo Antikoje, ir mėgina kažką naujo pasakyti kitaip.

Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ
Audronės Kučinskienės asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių