Kuo būtų nustebintas rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus?

Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją, kuria išskirtos šiemet valstybei svarbių įvykių ir žymių žmonių sukaktys. Tarp kitų – ir iš Gargždų kilusio poeto, prozininko kunigo Mykolo Vaitkaus 140-osios gimimo bei 50-osios jo mirties metinės.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas yra išleidęs lygiai prieš šimtą metų Mykolo Vaitkaus parašytą dramą „Amazoniada“. Darosi įdomu, kodėl šiuo laikotarpiu drama išėjo atskiru leidiniu, kai autoriaus kūrinių yra kur kas svarbesnių ir aktualesnių?

Baimė dėl moterų emancipacijos
Anuomet parašyta drama nebuvo nei išleista, nei pastatyta. Galbūt dėl to, kad daugelį neramino keliami su moterų emancipacija susiję dalykai, o autoriaus konstruojamoje dinamiškoje distopijoje mėginta įsivaizduoti, kad tokia Lietuva būtų… 2132 metais (?). Žinoma, jeigu Vakarų Europoje kylant visuotinio moterų judėjimo bangoms jos išsikovotų daugiau teisių, užimtų vadovaujančius postus valstybės valdyme, visuomeniniame gyvenime, šeimoje, netgi sukurtų savo kariuomenę ir pan.
Šiandien skaitytojams ir knygos sudarytojai dr. Kristinai Sakalavičiūtei kyla klausimas: kam buvo parašytas šis kūrinys? Kodėl jame pavaizduotos tokios įpykusios, atgrasios ir paikos lietuvių moterys? Ir kam kunigui M. Vaitkui apskritai reikėjo imtis šios temos? Paviešinus dramą, be abejo, visuomenėje būtų kilęs nemenkas skandalas. Kūrinys liko rankraščiuose, aptiktuose Kauno arkivyskupijos kurijos archyvuose, ir ilgą laiką, kaip ir kita šio autoriaus kūrybos dalis, laikytas dingusiu.
Mokslininkės K. Sakalavičiūtės teigimu, visa dramos parašymo istorija yra susijusi su XX amžiaus pradžioje plačiai išplitusiu feministiniu judėjimu Vakarų Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Moterys viešumoje ėmė kelti ne tik tautinio, bet ir politinio stabilumo problemas, akcentavo savarankiškos asmenybės ugdymą ir savirealizaciją. M. Vaitkus, kaip socialiai aktyvus dvasininkas, negalėjo abejingai tai stebėti ir laukti, kada moterų emancipacija pasieks pavojingą ribą. Dramoje autorius projektuoja kraštutinę situaciją ir kas už jos gali slypėti.
Amžių sandūroje ypač išpopuliarėjo Vakarų literatūroje suklestėjusi antifeministinė kryptis, besiremianti antikiniu amazonių įvaizdžiu. Vaizduojamas civilizacijos žlugimas, kai moterys ima valdyti pasaulį savo nuožiūra. Ir Vaitkus, pasidavęs įprastam stereotipiniam mąstymui, feministiniame judėjime taip pat įžvelgė grėsmę visuomenės stabilumui. Kaip dvasininkas savo kūryboje mėgino jautriai, ieškodamas kompromisų, perspėti, kuo tai gali baigtis. Taigi, dramos veiksmą nukėlė po dviejų šimtų metų.

Moterys reikalavo savo teisių
Knygos sudarytoja samprotauja, jog didelę reikšmę M. Vaitkaus požiūriui į feminizmą turėjo Šatrijos Raganos kūryba. Pastaroji neabejojo, kad moteris turi teisę į savišvietą, išsilavinimą, kultūrinį ir visuomeninį darbą, tačiau manė, jog feministės yra nesusipratusios, garbėtroškos, pasiduodančios manipuliacijoms. Savo poziciją rašytoja išreiškė apsakyme „Moterų teisės“. Lietuvos moterų judėjimui apskritai buvo būdingas katalikiškas feminizmas su jam atstovaujančia Šatrijos Ragana.
Be abejo, jam buvo žinoma ir artimos bičiulės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės nuomonė tuo reikalu. Dar 1910 metais rašytoja sukūrė dramą „Ateities moteris“, kurioje išreiškė, jog „šiuolaikinis pasaulis pribrendęs socialiniams pokyčiams, kad ir kaip tam priešintųsi konservatyvi visuomenės dalis. Moterys turi būti išmintingos, ugdyti savivertę, išsikelti blaiviu protu pagrįstus tikslus.“ Jos siūlomi kovos metodai daugiau realistiški – liberaliojo feminizmo idėjos.
Iš tiesų kunigas M. Vaitkus nebuvo antifeministas. Per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį jis uoliai dalyvavo moterų rengiamuose literatūros vakaruose, teatrų gyvenime, artimai bičiuliavosi su stipriomis, emancipuotomis asmenybėmis, išskirtinai su rašytoja Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, kino ir teatro aktore Une Babickaite-Graičiūniene, globojo ir finansiškai rėmė Salomėją Nėrį. Bet organizuotą moterų judėjimą vertino gana atsargiai, įžvelgdamas jame daug pavojų.
Nežinia, kiek rašydamas „Amazoniadą“ autorius buvo įžvalgus. Jo apokalipsės vizijos neišsipildė. Priešingai – dar 1922 metais Steigiamajame Seime Lietuvos moterys išsireikalavo daugiau politinių, socialinių ir ekonominių teisių, taip pat ir konstitucinę teisę ginti Tėvynę ginklu. Tarpukariu jos buvo aktyvios šaulių sąjungos narės, kūrė savo organizacijas. Lietuva buvo antroji pasaulyje suteikusia moterims rinkimų teisę (pirmoji – Naujoji Zelandija).
Dar stipriau reiškėsi feministės. Vienas jų einamųjų reikalavimų – „Lietuvos valstybė turi pripažinti natūraliąją moterų teisę – tekant sudaryti su būsimuoju savo vyru juridinę sutartį, katras jųdviejų būsimojoj moterystėj bus šeimos galva tąja prasme, kuria būdavo vyras prieš įvedant absoliučią vyro ir moters lygybę šeimoje…“
Knygos sudarytoja K. Sakalavičiūtė šią M. Vaitkaus dramą išskiria iš kitų jo parašytų, nes „ši antifeministinė distopija tokia, kokios lietuvių literatūroje iki šiol nebuvo aptikta.“
Vėliau už „Amazoniadą“ išspausdintose dramose „Žvaigždės duktė“ (1924), „Žaibas ir mergaitė“ (1936), anot literatūros kritiko Jono Lankučio, vyravo realistinės, buitinės, romantinės temos, artimos simbolizmui, panašios į saloninę melodramą. Tačiau scenoje nebuvo pastatytos.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, įvertinę dramos „Amazoniada“ savo laiko novatoriškumą turinio ir žanro požiūriu, ėmėsi rankraštį paversti spausdinta knyga, kad tekstas būtų visiems geriau suprantamas ir perskaitomas.

To vargu ar tikėjosi
Išvydęs mūsų dienomis atskira knyga išleistą dramą, autorius būtų gerokai nustebintas. Dar daugiau – ji vertinama kaip vienas pirmųjų tokios krypties kūrinių lietuvių literatūroje, patvirtinančių mūsų tautinės kūrybos įsiliejimą į bendresnius Europos literatūrinius procesus.
M. Vaitkus literatūrologų vertinamas kaip vienas pirmųjų estetinės krypties atstovų, kūrusių ne tik idėjoms skelbti, bet ir dėl paties poezijos grožio, kai kas laiko jį estetikos pradininku lietuvių poezijoje. Kūryba jam buvo amžinojo gėrio ir grožio šaltinis.
Gyvenimo pabaigoje apgailestavo dėl Lietuvoje paliktų rankraščių ir nežinojo, kad jam pasitraukus dalį jo paliktų kūrinių buvę kaimynai perdavė Kauno arkivyskupijos kurijai.
M. Vaitkus išleido dešimt poezijos rinkinių, parašė keturias dramas. Išeivijoje išleido aštuonis atsiminimų tomus, kuriuose ryškiai atsispindi prieškario Lietuvos politinio, visuomeninio gyvenimo ir kultūros įvykiai. Todėl laikomas pirmuoju ir vieninteliu tokio pobūdžio memorialistu. Jokia išsamesnė lietuvių literatūros istorija, enciklopedija ar žinynas, taip pat ir daugelio prieškario asmenybių biografijų ir kūrybos šaltiniuose neapsieinama jo nepaminėjus.

Aldona VAREIKIENĖ