Kvietinių naujakuriai, grįžę iš Vokietijos,sukūrė harmoningus namus
Kvietinių bendruomenės tradicinėje Valstybės dienai skirtoje šventėje šiemet labiausiai išpuoselėtos sodybos šeimininkų nominacija atiteko naujakurių Renatos ir Franko Goehre šeimai. Jiedu – aktyvūs bendruomenės nariai, visada pasiryžę padėti, paremti bendruomenės iniciatyvas. Tik daugiau nei prieš metus iš Vokietijos grįžusi ir Kvietiniuose įsikūrusi verslininkų pora nusipirktą sodybą pertvarkė su tokia meile ir stilingumu, kad vos prasivėrus vartams jų kieme pasijauti tarsi grožio ir harmonijos pasaulyje. Ir be kalbų pajauti, kad čia gyvena laimingi žmonės.
Išpuoselėjo sodybos aplinką
Gražų vasaros vakarą sodybos šeimininkai svetingai pasitinka ir be jokio pasididžiavimo aprodo savo išpuoselėtą apie 80 arų sodybą, kurioje yra gyvenamasis namas, pirties, pagalbinių patalpų statiniai, baseinas, tvenkinys, sodas, daržas ir, žinoma, įvairiaspalviai gėlynai, iš kurių išsiskiria vešinčios ir nežemiškus aromatus skleidžiančios rožės. Sodyboje akį traukia stilingi metalo šviestuvai, stiklo skulptūrėlės, poilsio oazės.
Kieme jaukiai vakaroja du katinai ir sargauja du šunys. Šeimininkai neslepia, kad savo augintiniams yra nuolaidūs ir nevengia jų lepinti.
Žvelgiant į tokią nemažą ir itin rūpestingai sutvarkytą teritoriją išsprūsta nuostabos kupinas klausimas: kas gi čia viską tvarko, prižiūri? Renata akimis aprėpdama sodybos plotus šypsodamasi atsako, jog tvarkosi patys, nors iš pradžių tas jos atsakymas atrodo neįtikėtinas.
– Štai mudu esame pasidaliję teritoriją: viena pusė priklauso tvarkyti Frankui, kita – man. Sėdu ant traktoriuko ir apvažiuoju savo plotus, nupjaunu žolę. Turime laistymo sistemą. Nemažai augalų parsivežėme iš Vokietijos, daugiausia stengiamės sodinti daugiamečius, kad reiktų kuo mažiau rūpintis. Daržo lysvės pakeltos, jas paprasta prižiūrėti, – paaiškina Renata, pasidalindama ir vešlių rožių priežiūros ypatybėmis. Pasak sodybos šeimininkės, šios gražuolės nemėgsta pernelyg daug drėgmės. Laistomos retai, bet sočiai, pasirūpinama, kad žemė pavasarį būtų atitinkamai patręšta.
Iš Pagėgių kilusi Renata sako, kad aplinkos grožio pojūtį įskiepijo močiutė ir mama, o polinkį meistrauti – senelis, tėvas, kuriems ji vaikystėje mielai talkindavusi.
Mėgaujasi gera aura
Renata ir Frankas savo sodyboje mėgaujasi ne tik išpuoselėta aplinka, bet ir gera aura. Tą yra pastebėję ir jų artimiausi draugai, mėgstantys apsilankyti ir ramiai pas juos pailsėti.
„Iš tiesų mums nebereikia jokių italijų, jokių ispanijų, savo namuose puikiausiai pasiilsime“, – sodybos privalumus apibendrina Renata, prisiminusi, jog prieš ketindami pirkti buvo kelias nusižiūrėję. Tačiau ši širdin įsmigo iškart.
Vyras pastebėjo, kad Kvietiniuose Renata jaučiasi labai gerai, net Vokietijoje kankinusi nemiga šiuose namuose praėjo.
„Mačiau nemažai trūkumų, kai pirkome sodybą, tačiau labai gerai išmanau statybos, remontų, perplanavimo darbus, tad į trūkumus nekreipiau dėmesio, vertinau tik privalumus ir štai dabar džiaugiamės savo naujai sukurtais namais“, – tvirtina Renata, Vokietijoje pati įkūrusi ir ne vienerius metus vadovavusi nedidelei patalpų vidaus darbų remonto įmonei. Tai ne pirmas poros namas: Vokietijoje dar anksčiau miestelyje netoli Frankfurto prie Maino kartu su Franku nusipirkę namus juos visiškai pertvarkė, sukūrė jaukią aplinką.
Lietuvoje – šventės diena
Kol sodybos šeimininkas dar pasilieka lauke tvarkytis, mudvi su Renata jaukiai susėdame kavos puodeliui jų namų svetainėje. Vos tik įėjus per duris į akis krinta didelė nuotrauka, puošianti pagrindinę sieną. Joje – Švėkšnos dvaro Genovaitės vilos fone šventiškai pasidabinę laimingi stovi Renata ir Frankas.
– Šioje nuotraukoje – mūsų su Franku santuokos įžadų atnaujinimo 10-mečio šventė, kurią 2020 metais vasarą surengėme draugams, giminėms Lietuvoje, – šeimos istorijos puslapį atverčia Renata. Kai jiedu Vokietijoje susitiko, Frankas jau buvo išsiskyręs, o Renatai ši santuoka yra pirmoji. Su dvidešimt dviejų sūnaus Erlando tėvu lietuviu ji draugavo kelerius metus ir dirbo tai Vokietijoje, tai Lietuvoje, tačiau judviejų santykiai visgi nesusiklostė.
Renata džiaugiasi, kad Frankas puikiai sutaria su jos sūnumi, kuris šiuo metu dar liko gyventi ir mokytis Vokietijoje.
Padėjo sūnaus burtažodis
Nuolat žiburiuojančiomis akimis ir dažnai pokalbyje nusijuokianti Renata sudaro įspūdį, jog jos gyvenimas – lyg sviestu pateptas. „Galėčiau parašyti apie save knygą“, – vėlgi su šypsena ištaria moteris, išvykusi dirbti į Vokietiją dar tada, kai buvo vizų rėžimas. Nors turėjo siuvėjos kvalifikaciją, iš pradžių dirbo restorane, į namus Lietuvoje grįždavo kas porą mėnesių, paskui dirbo kebabinėje. Tad, vėlgi juokaudama, sako, kad dabar galėtų Klaipėdos rajone atidaryti geriausią.
Kai mirė mama, Renatos jau lyg ir niekas taip artimai neberišo su gimtine. Pasiliko dirbti Vokietijoje nuolatinai, bet perėjo visiškai į kitą sritį – dirbo firmoje, kuri darydavo namų, biurų vidaus patalpų remonto darbus.
Vėliau, pakankamai įgijusi patirties, ir pati ryžosi įkurti savo bendrovę, bet pradžioje skaudžiai nudegė: pasitikėjusi klientu nepasirašė jokių oficialių raštų, tad nieko negalėjo įrodyti. Vokietijoje įprasta, kad patys remontininkai ne tik daro remontą, bet ir superka visas medžiagas, reikiamą įrangą. Taigi, pradedančiajai verslininkei tuomet nuostolis buvo nemažas.
„Auginau sūnų taip, kad jis matytų tik stiprią mamą. Bet, patyrusi tokį finansinį ir moralinį smūgį, grįžusi namo užsidariau vonioje ir išsiverkiau. Visgi sūnelis, kuriam tuomet buvo kiek daugiau nei dveji metukai, pastebėjęs mano nuotaiką paklausė, ar man skauda širdutę ir apsikabinęs guodė, kad man viskas pasiseks“, – jautrią akimirką prisiminė Renata.
Šis sūnaus Erlando pastiprinantis žodis ateityje veikė lyg magija: kai moteriai būdavo sunku, ji sau visada pasisakydavo: tau pasiseks ir… pasisekdavo.
Renata atkreipia dėmesį, kad statybos, remontai Vokietijoje itin vyriškas verslas. Tad klientai nustebdavo pamatę žavią moterį, ilgais, raudonai nulakuotais nagais. „Aš jiems sakydavau, kad gi ne nagais jų sienas dažysiu, o voleliu, teptuku“, – kvatodama pasakoja Renata. Ji dirbo taip gerai, taip kokybiškai, kad reklamos niekada nereikėjo, klientai vienas kitam rekomenduodavo iš lūpų į lūpas.
Darbų sūkurį pristabdė operacijos
Vokietijoje puikiai įsisukusį verslą teko pristabdyti 2015 m., kai Renatai buvo atlikta kelio sąnario operacija ir pradėjo byrėti stuburas. Gydytojų verdiktas buvo griežtas: arba mažiau dirbti, arba ateityje laukia neįgaliojo vežimėlis. „Su vyru tuo metu turėjome jau dvi bendroves, tad vieną uždarėme. Dabar dirbame tik vienoje kartu. Turime dešimt samdomų darbuotojų, darbus, kai dabar gyvename Kvietiniuose, reguliuojame nuotoliu, kartais trumpam išvykstame į Vokietiją“, – pasakojo Renata. Viena tokia išvyka pernai gruodyje baigėsi skaudžiu įvykiu: prieš Kalėdas, norėdama papuošti biuro patalpas, Renata paslydo ir susilaužė koją, patalpose tuomet ji buvo viena, skausmas užpuolė klaikus, nes lūžo koja su sąnario protezu. Kelios minutės, kol ji buvo viena, pavirto į amžinybę. Kai pagaliau buvo iškviesta greitoji, ją nugabeno tiesiai į operacinę.
Renata prisipažįsta, kad išgyveno sunkiausią žiemą savo gyvenime: po operacijos teko persėsti į neįgaliojo vežimėlį, o ji tokia judri, vietoje nenustygstanti! Pavasariop pradėjo šviesėti, sveikata gerėti, nors dar ir dabar tenka pasitelkti lazdas, tačiau tai jau ne bėda Renatai. Kai su vyru buvo Kvietinių bendruomenės šventėje ir juos pakvietė atsiimti apdovanojimo už išpuoselėtą sodybą, Renata tiesiog scenoje numetė ramentus ir šypsojosi nuotraukai. Iš šalies pažvelgęs niekaip nepasakytum, kad iš viso savo gyvenime Renata yra ištvėrusi net 17 operacijų.
Gimtinė – brangiausia, ką turi
Renata sako, kad jai širdį skauda, kai laidoje „Emigrantai“ ne vienas prakutęs lietuvis tvirtina, kad į Lietuvą negrįšiąs nė už ką! „Esą ką jam ta Lietuva davė? O ką ji turėjo duoti, jei ne Lietuvoje dirbai, ne Lietuvoje gyvenai?“, – retoriškai svarsto Renata. Moteris atvirai prisipažįsta, kad Tėvynės ilgesys ėmė ypatingai ryškėti sulaukus 45 metų. Ji pradėjo vis dažniau grįžti į gimtinę atostogų, susitikti su giminėmis ir kūrė planus visiškai sugrįžti į Lietuvą, kai sulauks pensijos. Nors Renata puikiai gyveno Vokietijoje, susikūrė savo verslą, įgijo gerų draugų, tačiau ji sako, kad svečioje šalyje niekada nesijauti esąs lygiavertis.
Dairytis namo Lietuvoje pernai pirmiausia pasiūlė Frankas. Tai buvo staigmena Renatai, juk planai buvo kiti, tačiau vyras pasakė: „Dabar arba niekada. Pažadėjau prie tavo mamos kapo, kad kada nors parvešiu tave į Lietuvą.“
Renatos sūnus Erlandas savanoriškai išėjo atlikti karinę tarnybą, tarnavo Klaipėdoje, dragūnų pulke. Renata neslepia, kad kai kurie pažįstami ir draugai stebėjosi tokiu poelgiu: gi kiti suka galvas, kaip tik išvengti tarnybos. „Karinė prievolė yra ne valdžiai, tai – pareiga savo Tėvynei“, – apsisprendimo motyvus paprastai, be patetikos paaiškina Renata, pasidžiaugusi, jog sūnaus draugė, vokietaitė Lea ir jos tėveliai tarnyboje Erlandą lankė Lietuvoje. Jiems labai patiko mūsų kraštas. Pedagogės išsilavinimą turinti Lea įsitikinusi, jog lengvai išmoktų lietuvių kalbą, jei Erlandas sumanytų persikelti gyventi į Lietuvą. „Ten kur jis, ten ir aš“, – ši Lea nuostata glosto Renatos širdį.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
