Mėželiuose spiečiasi stipri bendruomenė

Vasaros šventė subūrė Mėželių žmones, sustiprino tikėjimą, kad vienybėje, bendrystėje galima daug nuveikti bendruomenės labui. Jiems svarbu pagerinti seno, gilią istoriją turinčio kaimo infrastruktūrą, sutvarkyti viešąsias erdves, gatves, kad visiems būtų patogiau gyventi. Gyventojai ruošiasi įkurti bendruomenę.

Praeities dvelksmas – pastatuose ir medžiuose
Karštą vidurvasario savaitgalį Mėželių žmonės Priekulės seniūnijoje mėgavosi bendryste – ilgai svajojusiems apie kaimo šventę pirmą kartą pavyko susiburti. Reda ir Vytas Eglinskai, iniciatoriai ir organizatoriai, pakvietė švęsti į savo erdvią, išpuoselėtą buvusią lietuvininkų sodybą. Čia sugužėjo beveik visi gyventojai – nuo kūdikio iki lazdele pasiramsčiuojančio. Senbuviai ir naujakuriai. Netgi nominacijos įteiktos jauniausiam ir vyriausiam Mėželių kaimo gyventojui. Vyriausioji mėželiškė Ona Žąsytienė, kuriai 93 metai, negalėjo atvykti – dėl traumos atsidūrė ligoninėje, tačiau, kaip sakė dukra Jūratė, ji visa širdimi buvo su savo pakiliai nusiteikusiais kaimynais, nes labai norėjo dalyvauti šventėje.
Mėželių kaime O. Žąsytienė įsikūrė prieš 64 metus, vienoje iš lietuvininkų sodybų. Čia nuo seno gyvena dar dvi šeimos. Tipiškame Klaipėdos krašto architektūros raudonų plytų pastate gimė ir užaugo Jūratė. „Mūsų name kadaise buvo filmuotas „Vilius Karalius“ – vienas epizodas. Filmo kūrėjams tiko mūsų virtuvė, – atskleidė Jūratė, O. Žąsytienės dukra. – Gilios Mėželių kaimo istorijos šaknys. Mūsų namas pastatytas 1896 m. Sovietmečiu čia veikė vaikų darželis.“
Kitame šios sodybos būste gyvenantis Algirdas Navickas didžiuodamasis parodė savo kieme senutėlį, anot jo, pagonių laikus menantį ąžuolą, kurio kamieno apimtis – 4,25 m. Tačiau prieš trejetą metų vėtra iš pažiūros galiūną nulaužė. „Visa laimė, kad neužvirto ant namo stogo“, – ištarė Algirdas. Jis patikino, kad lietuvininkų statytas pastatas stiprus, čerpės tebėra tos pačios, tik medinės stogo konstrukcijos buvo pakeistos.
Mėželių kaime išlikusi ne viena lietuvininkų sodyba su erdviais gyvenamaisiais namais, didžiuliais tvartais – iš viso trylika. „Jie statyti XIX a. pabaigoje, kompaktiškai išdėstyti palei gatvę, čia įsikūrusieji vertėsi gyvulininkyste, buvo stiprūs ūkininkai. Čia juos traukė patogus susisiekimas – veikė Jokšų tiltas, – atskleidė Priekulės seniūnijos seniūnės patarėja Raimonda Narkienė. – Apie tai papasakojo iš užsienio apsilankę lietuvininkų palikuonys.“
Lietuvininkų istoriją menančiuose namuose gyvena didžioji dalis kaimo žmonių. Vienur išsaugota daugiau autentiškumo, kiti pastatai stipriai atnaujinti, o kai kur pastebėti nykimo ženklų. „Savitas mūsų kaimas, – kalbėjo R. Narkienė. – Čia žmonės statosi ir naujus namus – pasistatė jaunas verslininkas, netrukus atsikels dvi naujakurių šeimos. Daugėja jaunimo.“ Čia, vienoje iš senų sodybų, įsikūrusi ir Raimondos šeima.

Bendrystės ilgesys
Senbuvės O. Žąsytienės dukra Jūratė prisipažino, jog tądien buvo grįžusi atostogų iš Danijos, kur porą dešimtmečių emigravusi, ir skubėjo į susitikimą. „Širdis traukia į vaikystės kaimą – kasmet sugrįžtu, o šiemet iš brolio Beno sužinojau, jog kaimas organizuoja šventę – pirmą kartą“, – džiaugėsi Jūratė.
A. Navickas irgi pakylėtas žingsniavo į šventę. „Labai įdomu, nes nepažįstu visų gyventojų – 10 metų uždarbiavau Anglijoje, o grįžęs mažai bendravau, žmonės pasikeitę: kas perka būstus, o kas statosi. Viskas keičiasi, net kaimo pavadinimas: Mieželiai pervadinti Mėželiais“, – kalbėjo Algirdas.
Pasak jo, žmonės nebebendrauja kaip anksčiau, kai per visą Lietuvą važiuodavo pas gimines, švęsdavo. „Dabar – feisbukas, mobilusis telefonas, mesendžeris“, – apgailestavo Algirdas.
„Aš daugelio žmonių nepažįstu – labai įdomu susipažinti su kaimo bendruomene“, – kalbėjo Benas Žąsytis, užaugęs Mėželiuose, bet įsikūręs kaimynystėje. Ne visi vieni kitus pažinojo, todėl labai pravertė kiekvienam dalyviui organizatorių prisegti lapeliai su vardais.
„Aš gimiau šiame kaime. Užaugau 7 vaikų šeimoje, tėtis buvo mechanizatorius, labai darbštus – pirmūnas. Ir mes nebijome darbo, – šypsojosi Elytė Montvydienė-Žilionytė. – Esame gyvenę Klaipėdoje, bet tėvai padovanojo savo būstą senoje sodyboje. Mane traukė kaimas. Visa, kas geriausia, yra Mėželiuose. Nuostabu, kad šiandien pakvietė į šventę. Už tai esame dėkingi kaimynams Eglinskams.“ Žmonai pritarė ir jos vyras Arutis.
Robertina ir Raimondas Janušauskai čia apsigyveno prieš trejetą metų. „Nei aš čia gimęs, nei augęs – tai mano žmonos senelių, tėvų žemė, kelių kartų giminės sukurtas verslas, – dėstė Raimondas. – Bet būstą senoje sodyboje turėjo mano mama, ir čia atsikraustėme, susiremontavome. Prie mūsų namo žaliuoja galingi ąžuolai.“ Robertina pridūrė, jog čia susilaukė trečiojo vaikelio – gimė dukrelė Samanta. Jauna šeima nesuabejojo, kad turi dalyvauti šventėje.
Būstą kaime išsinuomojo kita jauna šeima – Neringa ir Simonas Pociai. „Gerai, kad jaunimas randa būstą, įsidarbina ir čia kuria savo gyvenimą. Argi geriau važiuoti į užsienį“, – retoriškai ištarė A. Navickas, gerai pažįstantis emigranto duonos skonį.
Naujakurys Marius Zelenius prie tvenkinio katile kliukino šiupinį. Kodėl jis pasirinko šį kaimą? „Patiko graži gamta: vienoje pusėje – karaliaus Vilhelmo kanalas, kitoje – Minija, žavi laukų erdvė, miškas“, – šypsojosi pašnekovas.

Susivienyti ir veikti
„Vaikštinėdami po kaimą, pastebėjome daug naujų veidų – pagalvojome, jog reikia susipažinti, – kalbėjo R. Eglinskienė. – Nuo gegužės mėnesio pradėjome organizuoti šventę – visi labai norėjo šio susitikimo.“
Šeštadienį mėželiškiai šventė, o vėliau žadėjo aptarti savo problemas ir kurti bendruomenę. „Dabar mūsų kaimas šliejasi prie Venckų bendruomenės. Mes norime savarankiškai ruošti projektus, gauti finansavimą ir tvarkyti kaimo infrastruktūrą“, – sakė entuziastingoji Reda.
Mėželių žmonės apgailestavo, jog kaimas vakarais skendi tamsoje – nė ant vieno stulpo nespindi lemputės – reikia įrengti apšvietimą. Tik viena gatvelė asfaltuota – kitos žvyruotos. „Yra nemažai jaunimo – reikia žaidimų aikštelės, ir visiems gyventojams reikia, kad galėtų pasimankštinti, – bėdas vardijo pašnekovė. – Mes turime būti vieningi ir tvarkytis.“
Į šventę susirinkę kaimo žmonės skundėsi, jog nėra pėsčiųjų, dviračių tako nei į į Priekulę, nei į Dreverną ar į Ventę – nepatogu ir nesaugu. Jie buvo pasiruošę ne tik švęsti, bet ir drauge kurti gražesnę, patogesnę aplinką savo kaime.
Šventės iniciatorė R. Eglinskienė, kartu su kitais iniciatyvinės grupės nariais, įvertino savo kaimo gyventojų pasiekimus, pomėgius, nuopelnus kaimui ir įteikė nominacijas – už gerumą, jautrumą, pagalbą, globėjiškumą, verslumą ir kita. Neliko nepastebėtas V. Eglinskas, už gerus darbus pramintas bosu. Kas rytą jis apeina kaimą ir apžiūri, ar kas nenutikę. Pastebėjęs kažką įtartino prie kaimyno, kurio nėra namuose, sodybos, tuoj jam skambina. Šventės organizatoriams Eglinskams gyventojai įteikė puokštę – padėką.
Mėželių kaimo žmonės išsiskirstė pakylėti, neabejodami, kad bendruomenė bus stipri, ir jau planuoja naują susibūrimą – išvyką, o rudenį numatę teikti rajono Savivaldybei savo idėją – įrengti vaikų žaidimų aikštelę.

Mėželių kaimas, esantis į pietvakarius nuo Priekulės, prie kelio Priekulė–Kintai, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1540 m. kaip Albrecht Kuger, vėliau – Meszzeln, priklausė Prūsijai. 1785 m. minimas kaip karališkasis kaimas su 14 sodybų. Kaime augo 3 seni ąžuolai, anot padavimo, šventvietėje. Jie išlikę iki šiol.
XX amžiaus pradžioje čia gyveno 163 gyventojai. Kaime vyrauja seni vokiško stiliaus pastatai. Per kaimą einanti kelio jungtis siekia Jokšų tiltą per Vilhelmo kanalą, kuris yra nekilnojamojo turto objektas, ir ruošiamasi atstatyti.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.