Mažosios Lietuvos metraštininkės muziejus atgyja ateities kartoms

Šiemet sukanka 60 metų, kai rašytoja Ieva Simonaitytė Priekulėje pasistatė vasarnamį, o vėliau jis tapo memorialiniu muziejumi. 2018-ųjų metų liepą prasidėję vasarnamio restauracijos darbai jau baigti, dalis autentiškų baldų taip pat restauruota. Trūksta tik inovatyvių sprendimų, lėšų sukauptai medžiagai pateikti, kad ji būtų patraukli tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartų atstovams.

Įdomi ir kūryba, ir asmenybė

Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus Priekulėje yra Gargždų krašto muziejaus filialas. Jam nuo šių metų vasaros vadovauja Regina Šiurytė-Šimulienė. „Kadangi mano studijos buvo tiesiogiai susijusios su filologija, literatūra, man Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus labai artimas širdžiai. Juolab kad Ievos Simonaitytės labai įdomi ne tik kūryba, bet ir pati asmenybė“, – akcentavo naujoji filialo vadovė R. Šiurytė-Šimulienė.

Anot pašnekovės, rašytoja išties buvo savo krašto, Mažosios Lietuvos patriotė, žinanti savo vertę, kieto charakterio. „Ji gebėjo ginti ne tik savo, bet ir kitų interesus, pavyzdžiui, prisidėjo prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios išsaugojimo. Išdrįsdavo kreiptis į aukščiausius šalies vadovus su įvairiais prašymais. Juk dar gyvendama Kaune ji kreipėsi į valdžią su prašymu, kad Priekulėje jai būtų galima pastatyti vasarnamį, mat likę jos giminės buvo išvažiavę Vokietijon, tad ji nebeturėjo, kur šiame krašte apsistoti. Kaip tik tuo metu ji parašė savo atsiminimų knygą „O buvo taip“, už kurią gavo premiją, tad turėjo šiek tiek lėšų vasarnamiui. Prie jo statybų 1960-61 m. prisidėjo ir Rašytojų sąjunga, iškart buvo sutarta, kad vasarnamis po rašytojos mirties taps muziejumi, nebus paveldimas. Kai Ieva Simonaitytė vasaromis čia atvykdavo, visi iškart sužinodavo. Jaunimas buvo įspėtas nevaikščioti ta gatvele, nes Ieva rašo. Lygiai taip pat ir šokiai Priekulės Vingio parke negalėdavo vykti, jei rašytoja ilsėdavosi vasarnamyje“, – aikštingą Ievos būdą atskleidė filialo vadovė Regina.

Remontas su broku?

I. Simonaitytės memorialinio muziejaus kapitalinio remonto bei tyrimų ir tvarkybos darbų projektą Savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kooperuotomis lėšomis parengė VĮ „Lietuvos paminklai“ (vertė 25 tūkst. Eur, 10 189 Eur – iš Kultūros paveldo departamento), restauracijos darbus atliko UAB „Pamario restauratorius“ (vertė 142 tūkst. Eur). I. Simonaitytės memorialinio muziejaus modernizavimo darbai finansuoti iš Europos regioninės plėtros fondo, įgyvendinant projektą „I. Simonaitytės memorialinio muziejaus modernizavimas“.

Muziejus buvo pritaikytas neįgaliesiems, įrengtas naujas čerpių stogas, apšiltintos lauko sienos, pamatai, rūsio perdanga, pakeisti langai, durys, modernizuota apšvietimo, šildymo, vandentiekio ir nuotekų sistemos. Pastato patalpų šildymui sumontuotas šilumos siurblys. Po pastato remonto atsirado patalpos, kuriose bus įrengta edukacinė erdvė ir muziejaus fondų saugykla. Šios paskirties patalpų muziejus niekada neturėjo. Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, todėl išsaugotas pastato durų, langų autentiškumas, vidaus sienos, veranda, mediniai laiptai. Dabar lankytojai galės džiaugtis ir restauruotu originaliu grindų parketu. „Dabartiniam skoniui gal ir keistai atrodys pilka sienų spalva, tačiau stengėmės nenukrypti nuo I. Simonaitytės vasarnamio autentikos, ornamentikos, kuri čia buvo gana originali – kaip ir visas pastato projektas“, – pastebėjo R. Šiurytė-Šimulienė.

Ji džiaugiasi, kad remonto darbai jau baigti, tačiau yra dar taisytinų dalykų. „Ir vanduo jau varva, ir pelėsis kampe. Laukiame rudens, kai pradės stipriai lyti, tada pamatysime, ar nėra daugiau koreguojamų dalykų. Yra numatyta atliktų darbų priežiūra, tai matysime, kaip viską sutvarkys“, – sakė muziejaus vadovė. Jos nuomone, dabar vyrauja tendencija, kai daugiau neracionalių sprendimų priima projektuotojai, o įgyvendinantiems projektą jau sunku būna ką nors pakeisti, belieka tik vykdyti.

Eksponuos įdomiausius daiktus

Dalis I. Simonaitytės baldų – sofa, kėdės, foteliai – taip pat jau yra restauruoti, tačiau kol kas neeksponuojami. „Privalome užtikrinti eksponatams tinkamas sąlygas, reikia juos apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, dėl to turime pridengti langus. Minėtų baldų restauravimui apie 7 tūkst. Eur buvo skyrusi rajono Savivaldybė. Šiemet laimėjome ir mano ruoštą projektą Kultūros tarybai, vėlgi pritraukėme apie 7 tūkst. Eur bibliotekos spintos, rašomojo stalo, fotelio ir siuvamosios mašinos restauravimui“, – pasakojo daug pastangų dėl muziejaus atnaujinimo dedanti Regina.

Anksčiau I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje buvo eksponuojama gana daug daiktų, dabar, pasak Reginos, bus rodomi ne visi, tačiau išryškinami esminiai, o kiti saugomi. „Čia įėjus pasijusdavai it namuose, dabar labiau viską išgryninsime. Pavyzdžiui, eksponuosime rašytojos siuvamąją mašiną. Pastaroji jai tapo nepriklausomo gyvenimo simboliu. Būtent siūdama ji galėjo pradėti savo savarankišką gyvenimą. Ieva buvo žinoma kaip gerai siuvanti ir nebrangiai imanti. Vėliau ji išgarsėjo kaip rašytoja ir siuvimas tapo antraplaniu užsiėmimu, gelbstinčiu tik sunkiais momentais“, – priminė muziejaus vadovė.

Rugsėjo mėnesį vėl bus teikiamas projektas Kultūros tarybai, bandoma gauti finansavimą dėl pačios ekspozicijos įrengimo. „Kadangi yra daug išlikusių vaizdo ir garso įrašų su I. Simonaityte, tai norime pasidalinti su lankytojais šiais gyvais prisiminimais. Inovatyvus pažinimo metodas artimesnis ir jaunajai kartai“, – įsitikinusi R. Šiurytė-Šimulienė.

Vasarnamio lauko aplinka taip pat vis dar atspindi I. Simonaitytės aistrą rožėms, kurias čia puoselėdavo sodybos prižiūrėtojai, vėliau muziejaus darbuotojai. „Baiminomės, kad per statybos darbus rožynas nukentės, bet didžioji jo dalis išliko. Rašytoja išties puoselėdavo rožes, mėgo jomis pasididžiuoti, taip pat mėgavosi gamta, jai patiko ir gyvūnai, daugelio liudininkų tvirtinimu, net labiau nei vaikai“, – šypsodamasi pasakojo I. Simonaitytės muziejaus naujoji vadovė.

ĮDOMU

• Ievos Simonaitytės santykis su tuometine sovietine ideologija gana unikalus. Antigermanišką poziciją rašytoja perėmė iš savo jaunystės laikotarpio kovų už lietuvybės sklaidą Klaipėdos krašte. Ši jos laikysena buvo palanki nacionalistinei XX 4 deš. Lietuvos politikai. Tik pagal sovietinės ideologijos reikalavimus jos „antigermaniška“ pozicija imama vadinti „antifašistine“, o tai buvo svarbus elementas, siekiant palaikyti pokariu vyravusį neapykantos diskursą. „Tiesa ir tai, kad rašytoja tų pačių sovietinių ideologų buvo kaltinama tuo, kad jos kūryba per mažai ideologiška. Kita vertus, I. Simonaitytė paremdavo įvairius politinius sprendimus dėl kitų rašytojų. Norėtųsi, kad šiandien įvairius rašytojos poelgius sovietmečiu ir neišvengiamą kolaboravimą su tuometine valdžia svarstytume ne paviršutiniškai, bet įsigilindami į įvairias aplinkybes“, – ragina R. Šiurytė-Šimulienė.

Agnė ADOMAITĖ