Molio transformacijos išlaisvino vidinį „aš“

Gargždiškės Linos JANKĖS (32 m.) rankos su moliu išdarinėja tikrus stebuklus. Jos nulipdyti šeimos židiniai šildo daugybės jaunavedžių namus, o it gyvi moliniai paukščiai čiulba jaukumo melodijas net atokiausiuose Lietuvos ir užsienio soduose. „Keramika man atvėrė vartus į laimę, kuria galiu dalintis su kitais“, – džiaugiasi ji.

Baldų dizainui ištarė sudie

L. Jankė tvirtina polinkį menui turėjusi nuo mažens: „Aplinkiniai nuolat girdavo už gražius piešinius. Tačiau pati buvau savikritiška ir tik paskatinta mokytojos pradėjau lankyti dailės būrelį. Kiek save pamenu, vaikštinėdama po muges negalėdavau atitraukti akių nuo keramikos dirbinių. Stovėdavau prie jų it pakerėta. Knietėjo sužinoti, kaip iš paprasto molio gabaliuko įmanoma sukurti pasakiško grožio dirbinius. Tyliai pasvajodavau, kad būtų smagu iš arčiau pažinti keramikos paslaptis.“

Jaunoji kūrėja yra baigusi interjero studijas ir devynerius metus dirbo baldų dizaino srityje. „Nors ėjau pareigas pagal specia-lybę, jutau, jog iki visiškos pilnatvės kažko stinga, o keramika traukė vis labiau. Tad prieš porą metų nusprendžiau mesti įprastą darbą ir pasinerti į keramikos nežinomybę. Juk gyvename tik kartą, tad svarbu paklausyti savo vidinio „aš“. Išbandyti kažką naujo, nepatirto, manau, kiekvienam yra labai svarbu. Atradimai dovanoja gyvenimo džiaugsmą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Atidarius krosnį – staigmenos

Keramikos dirbinių kūryba užsiimančiai L. Jankei užsakymų nestinga. Vasarą itin paklausūs šeimos židiniai, taip pat moliniai paukščiai. Yra pageidaujančiųjų ir įvairios paskirties dėžučių, saldaininių, net dubenėlių savo augintinių – šunų, kačių – maistui su išrašytais jų vardais. „Kai paimu molį į rankas, dažniausiai jis pats ir padiktuoja savo ateitį. Minkant ir matant jo transformaciją, kyla labai daug idėjų. Tad šalia visada turiu užrašų knygutę eskizams“, – „Bangai“ sakė gargždiškė.

Anot jos, vieno dirbinio pagaminimas užtrunka įvairiai. Kartais pakanka 1–2 val., tačiau būna, jog reikia ir visos dienos, priklauso nuo sumanymo specifikos. „Pirmiausia nulipdau dirbinius ir palieku juos džiūti lentynoje. Po to jie kraunami į elektrinę krosnį ir deginami 1000–1100 laipsnių temperatūroje 8–9 val. Vėliau padengiami glazūra ir vėl deginami 8–9 val. Tada su didžiausiu nekantrumu laukiu kaip mažas vaikas saldainio, kada dirbiniai atvės ir bus galima atidaryti krosnį. Glazūra gali būti padariusi tokių fejerverkų, tokių spalvinių gamų, kad pamačius belieka tik aikčioti“, – vaizdžiai gamybos procesą apibūdino pašnekovė. Ji prisipažįsta, jog tas netikėtumo momentas yra pats žaviausias. „Žinoma, jei vietoj užsakytos baltos išeina balta su žalsvais melsvais taškais, tuomet žavesys išgaruoja, nors man tai būtų ir labai gražu, – priduria L. Jankė. – Kažką lipdant iš molio reikia išties daug kantrybės, kruopštumo, nes jis tiesiog jaučia tavo nuotaikas, tad reikia elgtis pagarbiai (šypsosi – aut. past.).“

Šeimos židinio tradicija

Šiandien kone nė vienos vestuvės neapsieina be šeimos židinio uždegimo. Iš kur atsirado ši tradicija? Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Aušra KAVALIAUSKIENĖ: „Iš XVI amžiaus vakarų baltų genčių papročių ir tikėjimų aprašymų sužinome, kad svarbiausia namų vieta, kur vykdavusios vestuvinės jaunajai skirtos apeigos, buvusi prie namų židinio. Išvykdama iš gimtųjų namų nuotaka raudodavusi prie namų židinio. Drauge raudodavusios ir atsisveikinti susirinkusios visos giminės moterys bei merginos. Taip buvo atsisveikinama ne tik su artimaisiais, bet ir su giminės dvasiomis ir ugnies dievybe. Vestuvinės apeigos prie namų židinio tuo metu buvo vyriausių giminės moterų globoje. Atvykusi į naujuosius namus nuotaka buvo taip pat rituališkai tris kartus vedama aplink naujųjų namų židinį. Pirmąjį rytą jaunojo namuose prie namų židinio vykdavęs simbolinis nuotakos priėmimas į naująją giminę. Marti dalindavusi dovanas (juosteles) vyro gentainiams. Nuo XVII amžiaus svarbiausios atsisveikinimo apeigos per vestuves jau buvo atliekamos ne prie namų židinio, o prie stalo. Atsisveikinant nuotaka buvo vedama aplink stalą pasauliui. Atsisveikinimo apeiga iš moteriškosios sferos buvo perduota giminės vyrų žinion. Aplink stalą nuotaką vesdavo jos brolis, abu verkdavo.

Šiandien bene populiariausia vestuvių apeiga yra simbolinis namų židinio įžiebimas. Po jungtuvių, dažniausiai vidurnaktį, tėvai (o dažnai būtent motinos) perduoda jauniesiems dekoratyvinį židinį – žvakidę. Tai nauja praktika, kuri tik metaforiškai sietina su senomis tradicijomis. Toks simbolinis židinio įžiebimas prigijo Lietuvoje tik XX amžiaus 8 dešimtmetyje ir tapo nauja gražia tradicija, kuri visiems priimtina, suprantama, brangi. Beje, šiandieną Klaipėdos krašte jau yra vestuvių organizatorių, kurie prasmingai papildo šį iškilmingą vestuvių momentą išlikusiais tradiciniais lietuvininkų papročiais: įžiebiamas ir tradicinis medinis sietynas, puoštas žuvytėmis, paukšteliais, obuoliais, su 12 žvakių. Sietyno įžiebimas – tai simbolinis veiksmas, suteikiantis apeigai iškilmingumo. ir prasmingas tradicinis palinkėjimas jauniesiems šviesaus bei laimingo gyvenimo.“

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių