Negalios neįveikto plikiškio gyvenimo variklis – piešimas

Plikių bibliotekoje pirmąją savo piešinių parodą surengęs šio miestelio gyventojas Česlovas Silkauskas patikino, kad menas jam – vaistas. „Paveikslai – gyvenimo variklis. Taip įsijaučiu piešdamas, kad naktį prabudęs galvoju, ką ne taip padariau ir ką reikės taisyti“, – atskleidė neįgaliojo vežimėlyje sėdintis plikiškis.

Pirmoji paroda
Plikiuose gyvenančiam Č. Silkauskui neseniai sukako 64-eri metai. Prieš gimtadienį miestelio bibliotekoje atidaryta jo paveikslų paroda – pirmas autoriaus išėjimas į viešumą. Apie tai, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdintis namuose užsidaręs vyras piešia, žinojo tik šeima, draugai. „Piešiu sau“, – nedaugžodžiavo Česlovas. Apie tai išgirdusi bibliotekininkė Rita Paročkienė pasiūlė surengti parodą, kad ir bendruomenės žmonės pajustų iš paveikslų sklindančią šilumą, autoriaus sielos stiprybę, optimizmą. „Tegul pasižiūri žmonės“, – neprieštaravo autorius.
Savamokslio tapytuose paveiksluose – kaimo vaizdai: Vytaučiai, kurių centre ne mechaninės dirbtuvės, bet koplyčia. Ir Plikių miestelio Beržų gatvė, kurioje prieš 20 metų Česlovas pasistatė namą ir su žmona Dalia įsikūrė. Jis nespėjo sutvarkyti sodybos aplinkos, todėl savo svajonę matyti ją skendinčią jurginuose atskleidė paveiksle. Preciziškai, pagal mastelį nutapyta Plikių Šv. Šeimos bažnyčia, o Švč. Mergelė Marija – kaip gyva. Viename piešinyje regėti Plikių evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas. Išskirtinis paveikslas – koliažas, dedikuotas istoriniam laivui „Meridianas“, prikeltam naujam gyvenimui Klaipėdoje. Šis uostamiesčio simbolis svarbus buvusiam klaipėdiškiui. Autorių įkvepia ir gėlės, ypač vaikystėje pamėgti jurginai, kurių gausybė skleidėsi močiutės sodyboje Žemaitijoje. Česlovas piešia tai, kas plaukia iš širdies – fantazijos jam netrūksta. Bet neslepia, kad galvą tenka pasukti, nes meno niekur nesimokė. „Dirbi, matai ir klojasi“, – šyptelėjo pašnekovas. Jis piešia akriliniais dažais: spalvos pastelinės, ramios – ryškių nemėgsta, bet ir liūdesio netapo. Paveikslus dovanoja, bet neparduoda.
Plikių bibliotekoje – tik dalis Č. Silkausko piešinių: iš namuose esančios galerijos dar vieną ekspoziciją galėtų surengti. Brangiausio paveikslo jis neturi – visi širdžiai mieli.

Kūryba – ne tik paveiksle
Buvęs sveikas, stiprus, daug planų įgyvendinęs ir svajonių turėjęs Č. Silkauskas karštą vasaros dieną prieš 18 metų nėrė į išsekusį tvenkinį ir susižalojo stuburą. Atsidūrusiam neįgaliojo vežimėlyje reikėjo laiko atsitokėti ir prisijaukinti skaudžią realybę. Žmonai Daliai, kuri tuomet uostamiestyje mokė vaikus muzikos, teko du pedagogės diplomus padėti į stalčių. Ji iki šiol šalia savo vyro.
„Sveikata po truputį gerėja – kasdien sportuoju po dvi valandas. Bandau stovėti. Nepasiduodu“, – patikino Č. Silkauskas.
Potraukį piešimui jis jautė mokykloje, bet lavintis šioje srityje nesiveržė. Česlovas įstojo į Klaipėdos profesinę technikos mokyklą ir tapo pramonės įrengimų remontininku. „Man buvo įdomu konstruoti, domino mechanika. O juk menas, kūryba – ne tik piešti paveikslą, bet ir kelnes siūti, mašiną remontuoti, – dėstė pašnekovas. – Galėjau daugiau mokslo įgyti, bet jaunam norėjosi džinsų, kurie anuomet kainavo 200 rublių, madingų batų už 150 rublių – pinigų reikėjo pačiam užsidirbti. Ir aš dirbau dieną naktį.“
Jaunystėje jis susidomėjo motokroso sportu – ardė, remontavo motociklus. Vėliau susikonstravo bagį ir dalyvavo autokroso varžybose, netgi viename Lietuvos čempionate nugalėtoju tapo. „Neilgai važiavau, nes tai brangus, daug laiko atimantis sportas, daug žinių, malonumo duodantis, bet ir sielvarto suteikiantis“, – atskleidė Česlovas.

Prasideda nuo mąstymo
„Visą gyvenimą kažko siekiau – tam gyvenimas ir duotas“, – įsitikinęs anksčiau autotransporto įmonę įkūręs buvęs tolimųjų reisų vairuotojas Č. Silkauskas.
Su žmona Dalia Plikiuose jis pasistatė erdvų gyvenamąjį namą. Šalia planavo garažą, ūkinį pastatą ir gražią aplinką turėti. Nespėjo. Svajones primena sodyboje išbetonuoti pamatai, sukrautos statybinės medžiagos. Kieme tebėra ir Česlovo sukonstruotas vilkikas, primenantis jo darbštumą ir nagingumą.
„Aukščiausiasis mane nukreipė nuo sunkių darbų pailsėti. Reikia kitus daryti – nupiešti bažnyčią, vaikystės kaimą“, – šyptelėjo pašnekovas, judantis neįgaliojo vežimėlyje.
Po lengvabūdiško šuolio į tvenkinį, kai susižeidė du stuburo slankstelius, Česlovas rankoje nenulaikė rašiklio. Nepajėgė pats pavalgyti – žmona maitino, apversdavo nuo šono ant šono. „Sunkūs metai buvo“, – atsiduso Dalia.
„Dvejus metus treniravausi, kad sustiprėtų rankos. Dešinioji atsigavo po 3 mėnesių, bet drebėjo. Nepajėgiau teptuku linijos nupiešti, – atskleidė Česlovas. – Pradėjau restauruoti fotoalbumus – klijavau įplėštas nuotraukas, apipavidalinau viršelius. Pradėjau stiprėti. Sugalvojau ir pasidariau specialią liniuotę, kad prispaustų alkūnę, nes kairioji ranka buvo bejėgė. Dantis sukandęs braižiau.“ Ir dabar dešinioji kūno pusė, ranka stipresnė, o kairiosios pirštai neišsitiesia.
Č. Silkauskas įsitikinęs, jog sveikimas prasideda nuo mąstymo. „Menas, kūryba man yra vaistas. Paveikslai – gyvenimo variklis. Aš dirbu 3–4 valandas per dieną. Taip įsijaučiu piešdamas, kad naktį prabudęs galvoju, ką ne taip padariau, o ryte atsikėlęs taisau“, – kalbėjo Česlovas.

Žinojo tik artimieji
Č. Silkauskas prisipažino, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam nėra lengva kurti: sveikas žmogus pakiltų nuo savo piešinio, atsitraukęs apžiūrėtų jį – juk svarbu apšvietimas, šešėliai. Česlovas neturi profesionalių piešimo priemonių. „Teptukai ne iš voverės blakstienų, – nusijuokė jis. – Paprastais dažais ir teptukais dirbu, nes kiti labai brangūs. Kas prarūko, prageria, o aš dažams išleidžiu. Nupiešiu paveikslą – džiaugsmas man ir kitam.“
Česlovas prisipažino, kad piešti peizažus paprasčiau, o va prie savo autoportreto seniai vargsta. Laiko prireikė, kol nutapė Plikių Šv. Šeimos bažnyčią. Ją piešė pagal mastelį, net aplinką stengėsi tiksliai atspindėti. „Norėjau, kad ji tikroviška būtų, kaip realybėje, – prisipažino autorius. – Nutapysiu ir Plikių evangelikų liuteronų bažnyčią, nes tai paveldo objektas. Suskaičiuosiu plytas ir nupiešiu, kad būtų kaip tikrovėje.“ Į kūrybos pasaulį pasukęs plikiškis prisipažino, kad savo piešiniuose visada siekia konkretaus vaizdo – abstrakcionizmas jam svetimas. „Tokiu stiliumi tapo mano pusbrolis dailininkas Gintautas Vaičys“, – atskleidė pašnekovas.
Č. Silkauskas sukūrė išskirtinį paveikslą „Meridianas“, kuris eksponuojamas parodoje. Ant autentiškos šio istorinio laivo uosio lentelės ne tik nutapytas jo paveikslas, bet ir iš pajūrio smėlio suformuotos bangelės, papuoštos čia pat surinktais gintarėliais, išgraviruotas uostamiesčio herbas. „Viskas tikra – ir autentiškų vinių šiame paveiksle yra“, – patikino Česlovas, sukūręs koliažą, nors šios meno technikos nežinojo.
Kambaryje ant sienos prie jo lovos tautine juosta papuošti į akis krenta du paveikslai: Gedimino pilis ir Vytautas Didysis. Juos Česlovas sukūrė Lietuvos valstybės šimtmečiui. „Tam prireikė medienos, modifikuotų dažų, reikėjo pjaustyti, graviruoti, kad Gedimino pilies sienos atrodytų kaip tikros. Viską pats sugalvojau“, – šypsojosi autorius.
Apie tai, kad Č. Silkauskas tapo, žinojo tik šeima, draugai. „Bet šie – verslininkai, iš kito pasaulio: užsukę viena akimi žvilgteli, ir vienas sako, kam vargstu – jam užtenka nusifotografuoti. Kitas bent supranta, kad daug dirbu“, – šyptelėjo pašnekovas. Jis patikino, kad tapo sau – visi paveikslai jam brangūs. Plikių bibliotekoje veikiančioje parodoje šiuos gali pamatyti ir kiti.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.