Nuo plunksnelės pakrebždėjimo iki rašytojo
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas P. Dirgėla ir Kaimo rašytojų sąjungos narys, taip pat Gargždų miesto garbės pilietis Antanas Žemgulis prieš trejus metus jų asmeninių jubiliejų proga buvo nuoširdžiai pagerbti savo kraštiečių endriejaviškių, rajono Savivaldybės atstovų. „P. Dirgėla buvo nuoširdus mūsų bibliotekos bičiulis. Su juo buvo gera bendrauti, jis visada atsiliepdavo į mūsų iniciatyvas, niekada nebuvo praradęs sąsajų su gimtine“, – tvirtina rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos bibliotekininkai.
Beveik trijų dešimčių knygų autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Dirgėla kraštiečių įvertintas Gargždų miesto garbės piliečio vardu savo kūrybinį kelią prieš penkiasdešimt vienerius metus pradėjo „Bangos“ laikraščio redakcijoje. Septyniolikametis vaikinukas iš Žvaginių kaimo patyrusius žurnalistus lenkė gebėjimu ideologizuotas temas apie darbo pirmūnus, jaunimo aktyvistus meniškai interpretuoti. Galbūt nūdienos kartai šis aspektas neatrodo svarbus, bet būtent pirmieji žurnalistiniai bandymai jį parodė esant išskirtinio talento žmogų.
Kovo pabaigoje skaitydama liūdną žinią apie mūsų kraštiečio, rašytojo P. Dirgėlos mirtį ne viename atsiliepime apie jo kūrybą, darbinę veiklą, sąsajas su spauda perskaičiau, kad žurnalistinį kelią jis pradėjęs nuo 1972-ųjų. Ir tik mano kolegė, taip pat Gargždų miesto garbės pilietė Aldona Vareikienė paminėjo, kad dar moksleivis būdamas jis yra rašęs „Bangos“ laikraščiui. Šį faktą duodamas interviu mielai yra prisiminęs ir pats rašytojas.
Tai buvo 1964-ųjų vasara, taigi moksleiviškas atostogas būsimas rašytojas praleido vietos laikraščio redakcijoje. Perverčiau tų dienų puslapius ir atidžiai perskaičiau abituriento Petro rašinius įvairiomis to meto aktualijomis. P. Dirgėlos stilius atsiskleidžia jau nuo pirmųjų publikacijų, ypač išsiskiria apybraižos apie žmones, kai kuriuos istorinius įvykius, kurie, žinoma, tada turėjo ideologinį šešėlį. Tačiau jaunojo žurnalisto publikacijose kartais ir naivokas, bet meninis apibendrinimas dažniausiai imdavo viršų.
Štai P. Dirgėla rašo apie kaimo darbštuolį, kiek jis darbadienių įveikė, koks jis sąžiningas. O rašinio įžanga apie darbštuolio pagerbimą tokia netikėta anuometei spaudai, ji – tikras literatūrinis vaizdelis: „Salė buvo sausakimša. Visi plojo. Viliui rodėsi, kad jis ištirps kaip vaškas tų daugybės akių žvilgsnyje“. Neįvardijamo mąslumo, kažkokios nenusakomos nostalgijos (kam – gėriui, grožiui, šiltiems tarpusavio santykiams?..) kupinos būdavo ir jo straipsnių pabaigos: „O ten, laukuose, saulė byra vis į naujas pradalges“.
Atrodo, kad laikraštyje tuomet itin populiari buvo satyrinė rubrika „Bangos“ dušas“, kurioje išplaktos įvairios negerovės. P. Dirgėla irgi sueiliavo apie žmogelį, kuris daug triūso neįdėdamas nori rezultatų: „Sėją užbaigė gerai/ suberti visi grūdai/ Ir atgulęs lovon Matas /Ėmė laukt pjovimo datos. /
1965 metais P. Dirgėla Lietuvos moksleivių rašinių konkurse įvertintas antrąja vieta. Tai buvo pirmasis būsimojo rašytojo apdovanojimas – tikriausiai tam įtakos turėjo ir pirmieji žurnalistiniai bandymai „Bangoje“.
Vilija BUTKUVIENĖ
A. VALAIČIO nuotr. (iš „Bangos“ archyvo)
