Pagailo pensininkų?
Pensininkas laisvas nuo darbo, bet neturi finansinės laisvės. Su nerimu auksinį rudenį pasitinka šios jautrios socialinės grupės žmonės: netrukus užgrius komunalinių mokesčių našta, paūmės lėtinės, plis virusinės ligos. Žolelėmis ne viską išsigydysi, o paprasčiausių vaistų kainos ne tik pensininką pribloškia. Vasarą visiems geriau.
Aną šeštadienį Gargždų turguje senyva gargždiškė siūlė pirkėjams savo dailiai megztas kojines (ženklas, kad žiema nebe už kalnų). Pardavinėjo pigiau nei įprastai šaltuoju metu. Sakė išparduosianti ir daugiau nebemegsianti – nebėra sveikatos. Ne tik megzti – ir šaltą žiemą stypsoti turguje, kad galėtų prisidurti prie kuklių savo pajamų. Ir kitos pensininkės čia susitraukusios dėl to šąla. Ir ne tik Gargždų turguje – visos šalies turgeliuose. Ne iš gero gyvenimo.
Keliolika metų (o gal porą dešimtmečių) stabiliai menka pensija buvo: atlyginimas kilo, o pensija – nė trupučio. Kai kurie politikai netgi tyčiojosi iš šios jautrios socialinės grupės: girdi, ko gi jiems trūksta? Dabartinė valdžia ėmėsi priemonių didinti pensininkų pajamas. Pernai buvo įteisintas pensijų indeksavimas – jų didėjimas susietas su atlyginimų augimu. Tačiau keliais ar keliolika eurų padidėjusi pensija skurdo nesumažino, pensininkų padėties nepagerino.
„Sodros“ duomenimis, vidutinė socialinio draudimo pensija šiemet rugpjūčio mėnesį buvo 365 eurai (turint būtinąjį darbo stažą). Skurdo riba Lietuvoje – 307 Eur.
Prie mažiausias pajamas gaunančių gyventojų priskiriami senatvės pensijų gavėjai. Statistikos duomenimis, šiemet pirmąjį ketvirtį ketvirtadalis iki 70 metų pensininkų vis dar dirbo, nors jie turi sukaupę būtinąjį darbo stažą. Dirbančių pensininkų kasmet daugėja. Ir jokio optimizmo klausantis šnekų, jog daugės galimybių senatvėje dirbti. Betgi ne visi pensininkai dirba, nes nenori atsisakyti mėgstamo darbo. Daugelis mielai atsisakytų, jeigu galėtų oriai išgyventi iš savo pensijos. Juk daugelį metų sąžiningai dirbo – atėjo laikas gyventi sau, maloniai leisti laiką, džiaugtis kiekviena diena. Sąžiningai mokėję mokesčius, dabar pasmerkti skurdui. Ne vienam išsprūsta sarkastiški žodžiai, jog ne laiku gimė ir išėjo į pensiją…
Kaip išgyventi mėnesį už 350 eurų? „Reikia labai taupyti. Negeriu, nerūkau, kol kas esu sveika – vaistams neišlaidauju“, – šmaikštavo aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinti gargždiškė, trejus metus laisva nuo darbo, bet priklausoma nuo pensijos, kuri mažesnė už vidutinę. Ji nenori būti vadinama senjora, nes šis žodis neatsiejamas nuo kito – orus, betgi ji negali gyventi oriai. Labai norėdama pasėdėti jaukioje kavinukėje praeina pro šalį – užsuka tik dienomis, kai vaišina nemokamai. Tuomet susitinka ir bendrauja su kitomis pensininkėmis. Bilietai į gerus koncertus brangūs, todėl renkasi nemokamus. Bilietai į kiną pensininkams pigesni. Gargždiškė sakė susitaikiusi su apgailėtina savo padėtimi.
Ir štai šį subjurusį, darganotą rudenį žybtelėjo vilties kibirkštėlė: Prezidentas Gitanas Nausėda tvirtai pareiškė, jog mažiausiai apginta visuomenės grupė turi būti tikrai apginta, pensininkų santykinis skurdas turi stabilizuotis. Pensijos turi augti šiek tiek sparčiau – pusantro ar dviem procentais nei vidutinis atlyginimas. Prezidentas pasiūlė Seimui kitąmet socialinės apsaugos išlaidas papildomai padidinti 100 mln. eurų, daugiausia šių lėšų skiriant spartesniam senatvės pensijų ir išmokų neįgaliesiems augimui.
Šią savaitę su patosu pranešta, jog pirmą kartą šalies istorijoje pensijos augs greičiau nei darbo užmokestis. Tačiau iš kur paimti papildomų pinigų? „Milijonus reikia traukti iš šešėlio“, – akcentavo Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Parlamentaras Algirdas Sysas antrino, jog reikia apmokestinti kapitalą – kasmet vis naujų milijonierių atsiranda. Galimybių mažinti skurdą yra, tik reikia tai ryžtingai daryti, kad senjorai pagaliau išdrįstų vadintis šiuo vardu.
