Peskojų ūkininkai užsiaugino pamainą
Peskojų kaimo ūkininkas Manfredas Skroblys, visą gyvenimą kūręs pieno ūkį, už jo plėtrą, modernizavimą pelnęs ne vieną apdovanojimą, respublikinio konkurso nominacijos „Ūkininkas iš pašaukimo“ laureatas tapo pavyzdžiu savo sūnui Algirdui. Ūkininkavimu užsikrėtęs vaikinas įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. Jis pasiryžęs tęsti giminės ūkininkavimo tradicijas.
Vieną iš stambiausių rajone ūkininką Romą Liaudanską nudžiugino vyresnėlės dukros Agnės sugrįžimas į tėviškę Peskojų kaime ir pasiryžimas ūkininkauti. Šių ūkininkų nuomone, kurti ūkį dėl savęs beprasmiška.
Atgaivino ilgaamžes tradicijas
Modernizuotas M. Skroblio pieno ūkis – vienas iš stambesnių Klaipėdos rajone. Ūkininkas valdo 170 ha žemės, laiko 85 melžiamas karves, o su prieaugliu ir jaučiais – 180 galvijų. Prieš 20 metų apsisprendęs ūkininkauti atkaklusis agronomas ūkį sukūrė plyname lauke Peskojų kaime, prosenelių žemėje. To troško jo senelė, gyvenusi Vokietijoje, tėvas. Šie šviesaus atminimo žmonės buvo didžiausi įkvėpėjai, o senelė ir santaupas paaukojo ūkiui savo tėviškėje atkurti. O šis tarpukariu klestėjęs.
Manfredas didžiuojasi savo gyvenimo triūsu, nors ūkininko dalia, ypač pasirinkusio gyvulininkystę, nepavydėtina: nuo ryto iki sutemų darbuose paskendęs.
Abu su žmona Genute 20 metų savo ūkyje melžę karves, jau porą mėnesių samdo dvi melžėjas. „Bet vis tiek vienas iš mūsų dalyvaujame melžimo procese“, – šyptelėjo Genutė.
O kodėl agronomas pasirinko gyvulininkystę? „Norėjau pajusti tikrą ūkininkavimo skonį“, – šypsojosi Manfredas, pridūręs, jog ir proseneliai laikę gyvulių. Taigi nenorėjęs nutraukti šios tradicijos.
Įprato nuo vaikystės
Prieš 4 metus Skroblių sūnus Algirdas, vos sulaukęs pilnametystės, uostamiesčio vidurinės mokyklos abiturientas, įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. „Ne, nevertėme. Atvirkščiai – šnekinome, kad jis gerai pagalvotų, ar tikrai nori ūkininkauti. Juk gyvulininkystės ūkyje esi pasmerktas – nei šeštadienį, nei sekmadienį nesi laisvas. Tai ne augalininkystė: vieną dieną pavėlavęs nupurkšti pasėlius daug neprarasi, o nepamelžęs karvių…“ – palygino Skrobliai. Ir prisipažino, kad labiausiai nerimaujantys, kaip jis ras žmoną: kuri panelė norės ūkyje dirbti?
Tėvai pasakojo, kad nuo 3 metų Algirdas sukiojosi fermoje. Kartu su jais dirbo pagal savo jėgas: girdė veršelius, su vaikišku vežimaičiu vežė pašarą ir šėrė. Kartais net užsnūsdavęs šalia. „Algirdas užaugo kartu su ūkiu – tikras ūkininkaitis. Jis vienintelis iš klasės pasirinko žemdirbišką profesiją“, – pasakojo Skrobliai. Dabar Algirdas neakivaizdžiai studijuoja Sveikatos mokslų universitete gyvulininkystę.
Taigi tėvai padėjo sūnui įkurti mėsinės gyvulininkystės ūkį. Jis pasirinko ekologinį ūkininkavimą.
Pasak Žemės ūkio rūmų vicepirmininko Broniaus Markausko, nesant paveldėtojo, Europos, Amerikos šalyse ūkiai parduodami. „Valstybė suteikia lengvatines paskolas. Visą ūkį perka kaimynas arba jis parduodamas aukcione – atskirai žemė, žemės ūkio technika ir kita. Mūsų šalyje ūkininkai pradėję kurti ūkius beveik prieš porą dešimtmečių. Tačiau savininkui nusprendus jo atsisakyti, situacija klostysis panašiai. Juk tai toks pat verslas, kaip ir kiti. Gal tik daugiau dvasinių dalykų: prisirišimo prie to, kas sukurta, prisiminimų“, – kalbėjo B. Markauskas.
Algirdas valdo 46 ha žemės, iš kurios 27 ha nuosava. Šiuo metu auga 60 mėsinių galvijų. Beje, pernai Algirdas iš savo ūkio gavo 50 tūkst. Lt pelno.
Visa žemė, kurioje ūkininkauja Skrobliai, rezervuota pramonės plėtrai. Taigi ūkininkai negali čia statyti naujų statinių – plėsti ūkį. Gyvuliai laikomi buvusioje daržinėje bei pastate, skirtame technikai.
Algirdas, labiau linkęs dirbti nei šnekėti, patikino, jog savo ateitį įsivaizduoja tik kaime. Jis prisipažino, jog išvykus į mokslus Kaune labai prailgstančios dienos. „Pats geriausias dalykas – dirbti ūkyje. Man patinka gyvuliai, čia aš atsipalaiduoju, esu pats sau direktorius“, – linksmai šnekėjo jaunasis ūkininkas.
M. Skroblys džiaugiasi, kad daugelį dešimtmečių giminės puoselėtos ūkininkavimo tradicijos bus tęsiamos. „To norėjo mano senelė, tėvelis, teta Edita. Kurti ūkį dėl savęs – beprasmiška“, – teigė Manfredas.
Dokumentai tvirtina, jog M. Skroblys – penktos kartos ūkininkas, o jo sūnus Algirdas – šeštos.
Paskatino tėvas
Pagal Valstiečių ūkio įstatymą Palangos pašonėje ūkininkauti nusprendęs Romas Liaudanskas dabar džiaugiasi šiuo savo žingsniu. Prieš 18 metų Lankučių kaime nusipirkęs seną karvidę, pieno ūkį pradėjo kurti nuo vienos karvės. Dabar Peskojų kaime – europietiškus standartus atitinkantis ūkis. Modernizuotoje fermoje – 210 melžiamų karvių, taip pat augina per 400 prieauglio ir jaučių. Stambiausias Klaipėdos rajone pieno ūkio savininkas valdo per 500 ha žemės. Ūkininkas plėtoja ir augalininkystę: iš jos gaunama trečdalis pajamų.
61-uosius metus skaičiuojantis R. Liaudanskas prisiminė, kad jaunystėje tėvas jį nusivežęs į savo tėviškę Karklėnų kaime Plungės rajone ir parodęs žemę, kurioje tarpukariu ūkininkavęs. „Ūkininku tapo mirus tėvui – penkiolikmetis. Žemaitiškai užsispyręs ėjo paskui plūgą“, – šyptelėjo Romas. Tuomet tėvas abejojo, ar išgyvensiąs iki nepriklausomybės, bet tvirtai tikėjo, kad sūnus sulauksiąs. Tačiau pasisekė ir jam pagyventi nepriklausomybę atkūrusioje šalyje, stebint, kaip ūkininkauja Romas.
Brangina gyvenimą šalia artimųjų
R. Liaudanskas patenkintas, kad į jo sukurtą ūkį prieš 3 metus sugrįžo vyriausioji duktė Agnė Alksnė su šeima. Ji čia dirba buhaltere, o žentas Mindaugas – vadybininku. Ūkininkas prisipažino, jog dabar gali atsikvėpti, o anksčiau nė žingsnio iš ūkio negalėjęs pasitraukti.
R. Liaudanskas pasakojo, kad baigusi studijas Vilniuje, Agnė išvyko į Airiją užsidirbti. Abu su vyru turėję gerą darbą ir uždarbį, tačiau buvęs jūreivis Romas, pamatęs pasaulio, prisiekė niekada neuždarbiauti užsienyje. To linkėjo ir savo vaikams. „Emigranto niekas nelaikys visaverčiu tos šalies gyventoju“, – įsitikinęs ūkininkas. Jis troško, kad į gimtinę sugrįžtų dukra.
Tačiau užsidirbusi pinigų Agnė su vyru planavo pirkti sklypą Vilniuje ir statyti namą. Tėvas jai padovanojo pustrečio hektaro žemės šalia savo ūkio, ir ten jau stūkso dailus namas.
Agnė, paklausta, kaip sekasi ūkyje, kalbėjo: „Pradedame įsivažiuoti. Juk mano vaikystė prabėgo Klaipėdoje. Aš trumpai čia gyvenau su tėvais: baigusi vidurinę, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti fiziką, o vėliau su būsimu vyru išvykome į Airiją. Dirbdama vienoje įmonėje, kolegijoje baigiau buhalterijos mokslus“, – kalbėjo Agnė, trijų vaikučių – Mato, Jorio ir Emilijos mama. Ji pasakojo, kad atsivežanti mažylius į tėvų namus, juos užmigdanti ir užsiimanti buhalterija. „Esu patenkinta būdama šalia šeimos, kartu su artimaisiais. Juk Airijoje beveik 6 metus jų nebuvo. Man tai svarbiau už pinigus“, – sakė ūkininko dukra.
Agnė įregistravusi savarankišką ūkį – plėtoja mėsinę galvijininkystę: laiko 50 galvijų. Jos vyras Mindaugas, baigęs tuometį kūno kultūros institutą, dabar neakivaizdžiai studijuoja Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete agronomiją.
Tėvų ūkyje dirba ir dukra Ona, kuri prižiūri veršelius ir telyčaites. Atsakingas šis darbas, nes tai bandos pradžia. Jaunėlė čia gimusi. Taigi nuo vaikystės įpratusi prie gyvulių. Mokydamasi mokykloje, padėdavo tėvams fermoje. Ona ketina studijuoti Sveikatos mokslų universitete gyvulininkystę.
R. Liaudanskas tikisi, kad ūkininkavimo tradicijos bus tęsiamos. „Ateityje žemės ūkio produkcijos poreikis didės“, – neabejojo ūkininkavimo perspektyva jis.
