Pieno ūkių savininkai priversti taupyti

Rajono pieno ūkių savininkai priblokšti, sužinoję, kad rugsėjo mėnesį parduoto pieno kaina nepadengs gamybos kaštų. Jie piktinasi perdirbėjais, kurie, naudodamiesi sunkia ūkininkų padėtimi, kraunasi turtus. Ūkininkai nerimauja, kiek teks nuostolingai melžti? Dešimtmečius formavę bandas, jie gaili savo triūso ir nenorėtų sunaikinti ūkių.

Melžia nuostolingai

Manfredas Skroblys, ūkininkaujantis Peskojų kaime, laiko 80 melžiamų karvių. „Perdirbėjai kovą mokėjo po 1,16 Lt už kg, bet dabar supirkimo kaina nukrito iki 58 centų. Kol dar mokėjo 80 ct, tai bent savikainą padengė, o kai išlaidos didesnės nei pajamos… Kiek galima iš atsargų gyventi? – baisėjosi modernaus pieno ūkio savininkas. – Ir turi parduoti už tokią kainą, nes nepardavus reikės išpilti pieną. Tačiau negali pilti dėl aplinkosaugos reikalavimų: reikia vežti į valymo įrenginius ir už tai mokėti. Taigi, ne tik melžimas, bet ir išpylimas kainuoja.“

„Lietuvos pieno ūkiuose situacija liūdna. Nuo rugsėjo 1 d. pieno supirkimo kainos šokiruojančios. Pieno ūkių savinininkai ryžtųsi parduoti gyvulius, bet mėsos kaina irgi žiauriai kritusi: karviena – 50 proc. – nuo 4 Lt iki 2,20 Lt už kg. Vyriausybė bando raminti, bet iš karto supratau, jog rimtos paramos negausime. Neseniai dalyvavau Lenkijoje vykusioje konferencijoje ir supratau, kad padėtis bloga tik Lietuvos pieno ūkiuose. Vokietijoje, Olandijoje dėl embargo pieno supirkimo kaina sumažėjo tik keliais euro centais. Tų šalių ūkininkai kupini optimizmo, pasiruošę iki 2020 m. didinti pieno gamybą. Kitąmet naikinamos pieno kvotos – mes nepasiruošę konkuruoti didinant pieno gamybą. Taigi gaminsime tik vidaus rinkai – kai sumažės pieno ūkių, stabilizuosis pieno kaina. Lietuviai linkę dejuoti, tačiau šiuo metu situacija iš tiesų bloga“, – teigė Lietuvos pienininkystės nacionalinio komiteto pirmininkas Bronius Markauskas.

Per dieną jis primelžia po 2 tonas pieno. Taigi kasdien – 400 Lt nuostolio. „Rimtos problemos pieno ūkiuose, – kalbėjo M. Skroblys. – Europos Sąjungos šalyse to nėra. Lenkijoje ūkininkams mokama po 1,15 Lt, Vokietijoje – po 1,25 Lt už kg.“

Ūkininkas kalbėjo, jog gyvulius bet kada galima išvežti į skerdyklą. „Betgi bandai užauginti reikia 5–6 metų, o suformuoti produktyvią – dešimtmečių“, – akcentavo M. Skroblys, pienininkyste besiverčiantis 20 metų, pelnęs respublikinę nominaciją „Ūkininkas iš pašaukimo“. Jis prisipažino, jog gaila būtų atsisakyti savo ūkio, kurto visą gyvenimą, pareikalavusio daug triūso ir jėgų.

M. Skroblys prisiminė, jog panaši situacija buvusi prieš 10 metų, kai ūkininkai blokavo kelius. Dabar, pasak jo, įžūlūs perdirbėjai reketuoja ne tik ūkininkus, bet ir valstybę. „Betgi šalies valdžia turėtų susirūpinti, kad neišnyktų bandos – pieno perdirbimas sukuria pridėtinę vertę. Kiek bedarbių atsidurtų gatvėje, uždarius šias įmones?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

Drastiškai atpigino

Balsėnų kaimo ūkininkė, ekologinio ūkio savininkė Vida Gedmintienė dėl drastiškai atpigusio žaliavinio pieno kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją. „Man atsakė, jog Lietuvoje nėra žemės ūkio produkcijos kainų reguliavimo mechanizmo. Perdirbėjams pasakiau, kad jie kerta šaką, ant kurios sėdi, o šie atšovė, kad pieno atsivešią iš Lenkijos, Latvijos. Jie tyčiojasi: juk Lietuvoje irgi sukurta pienininkystė, – piktinosi ūkininkė. – Nepatikrintais duomenimis, AB „Žemaitijos pienas“, kuriai parduodu pieną, į Rusiją eksportuoja labai menką dalį savo produkcijos – kietojo sūrio, o supirkimo kainą per pusę mažina teisindamiesi embargu. Ekologinės produkcijos niekur neveža, ji nė centu neatpigo parduotuvėse. Antai pieno pakuotė „Dobilas“ kainuoja 4,39 Lt, o man už kilogramą moka 57 centus“, – apmaudžiai kalbėjo V. Gedmintienė.

Žemės ūkio ministerija, siekdama švelninti situaciją mėsos ir pieno sektoriuose, planuoja nuo spalio 16 d. pradėti mokėti išankstines tiesiogines išmokas.

Balsėniškės ūkyje – 117 melžiamų karvių. Kas antrą dieną parduodanti 3,5 t pieno. Jos teigimu, savikaina – 80 ct, o gauna 20 centų mažiau. „Dabar bus priverstinis smulkiųjų ūkininkų pasitraukimas iš prekinio ūkio“, – prognozavo pašnekovė. Ir prisipažino, kad per daug investuota darbo, jėgų, pinigų, kad pasitrauktum iš šio verslo. „Reikia išgyventi šį sunkmetį“, – kalbėjo ūkininkė.

Nukentės ne tik ūkininkai

Pieno ūkių padėtį ūkininkė Irena Lachaj iš Kapstatų kaimo pavadino tragiška. „Nuo rugsėjo 1 d. – 58 ct už kilogramą. Ar tai logiška? Kaip gyventi? Jokios perspektyvos. Kai kas iš ūkininkų užsiminė apie savižudybę, – ištarė ji ir pridūrė: – O perdirbėjams – palankiausias metas krautis turtus.“ Beje, pernai tuo pačiu metu ji gavo 98 ct už kg pieno.

Savo ūkyje laikanti 120 melžiamų karvių, ūkininkė sakė, kad nukritus supirkimo kainai, ji per mėnesį patirsianti 30 tūkst. Lt nuostolio. „Gyvuliams įstengsiu malti miltus ir nupirkti mineralinių medžiagų, – sakė ji. – Tačiau nukentėsime ne tik mes, ūkininkai, bet ir pieno ūkius aptarnaujančios įmonės.“

Pasiteiravus, kodėl taip sumažino žaliavinio pieno supirkimo kainą, AB „Žemaitijos pienas“ atstovas atsakė: „Mes ne daugiausia Lietuvoje sumažinome.“

Judrėniškis ūkininkas Dainius Vilkas, parduodantis pieną AB „Žemaitijos pienas“, sakė, kad palyginti su praėjusiais metais, žaliavinio pieno supirkimo kaina krito beveik per pusę. „Gaunant mažiau pajamų, reikia taupyti: nebeperku kombinuotųjų pašarų, papildų – kenčia gyvuliai, mažėja produktyvumas. Ateityje atsilieps jų reprodukcijai, sveikatingumui“, – kalbėjo jis.

Ūkininkas laiko 35 melžiamas karves, iš kurių kasdien primelžia 600 kg pieno. „Nuostolingai dirbant, ateityje reikėtų bandą naikinti“, – samprotavo jis.

D. Vilko nuomone, perdirbėjai mažina supirkimo kainą ne dėl Rusijos embargo: tai esą susieta su euro įvedimu. „Mažai mokėdami dabar, tiek pat galės mokėti ir vėliau“, – įsitikinęs judrėniškis. Jis akcentavo, kad pieno ūkių šeimininkams šis verslas – pragyvenimo šaltinis.

Kooperatyvas planų neįgyvendino

Kooperatyvo „Pienas LT“ pajininkas M. Skroblys pasakojo, kad šis pusę pieno parduoda Lenkijoje. „Savo ūkininkams moka gerai – po 1,15 Lt, o mums, žinodami padėtį Lietuvoje, tiek neduoda“, – skundėsi jis. Ir pridūrė, kad kitą dalį veža į Marijampolę – perdirbėjai tyčiojasi.

Pasak M. Skroblio, kooperatyve – 213 pajininkų, iš kurių 9 – rajono pieno ūkių savininkai. Tačiau, jo teigimu, šie, parduodami „Pienas LT“, gauna mažiau nei kiti, ne pajininkai, nes reikia mokėti transporto išlaidas.

Nepavyko įgyvendinti planų – Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje beveik pastatyta įmonė. Šiemet čia turėjo pradėti pieno baltymo gamybą, kuris skirtas eksportui. „Tačiau Vokietijoje bankrutavus įmonei, kuri turėjo aprūpinti moderniausių technologijų įranga, teko ieškoti kitos. Mano duomenimis, nacionalinėmis, europinėmis ir privačiomis lėšomis statoma įmonė turėtų pradėti gamybą 2015 m. pabaigoje“, – pasakojo M. Skroblys.