Plyno lauko investicija – vejamės Europą ar jos lėšas?

Mažo lietuviško miesto vaizdas – šalia sankryžos stovi vietinio lygio degalinė, už jos giliau – prekybos centras, šalia – daugiabučiai. Atpažįstate? Deja, tokio chaosėlio, koks yra daugelyje šalies miestų, jokiame Vakarų Europos mieste nepamatysite. Europoje ir pasaulyje seniai nusistovėjusios sisteminio planavimo tradicijos, kai namų kvartalai išrikiuoti pagal hierarchiją, o vieninga miesto plėtros vizija keliauja iš kartos į kartą.

Sovietinės urbanizacijos sistemą išstūmusi Lietuva atsidūrė miestų planavimo aklavietėje. Architektai pastebi, kad jų srities profesionalų pasiūlymai Lietuvoje priimami kaip neįgyvendinami koncepciniai automobilio modeliai. Todėl teritorijų planavimą keičia… politinis planavimas kabinetuose atsižvelgiant į greitą rezultatą. Uostamiestyje vienas ryškiausių šių dienų pavyzdžių – niekaip savo vietos nerandantis naujas Valstybinio muzikinio teatro pastatas. Gargžduose – daugiafunkcis sporto centras, kurį ES finansavimo spaudžiama Savivaldybė užsimojo vienišą įkurdinti tuščioje miesto dalyje.

Viziją užgožė laikas

Daugiau kaip prieš metus Gargždų miesto bendruomenės iškelta daugiafunkcio sporto centro su baseinu idėja jau sulaukė galutinio verdikto – Savivaldybė, pasitarusi su visuomene, nutarė naują objektą statyti teritorijoje tarp Dariaus ir Girėno bei Smeltalės gatvių. Iš viso 12 ha plote centras ir jo prieigos užimtų 2 ha ruožą. Kas ir kaip bus aplink jį (be jau esančių dviejų prekybos centrų, gyvenamųjų ir daugiabučių kvartalų), Savivaldybė pavedė sudėlioti detaliųjų planų rengimo įkainio konkursą laimėjusiam rangovui UAB „Dujų sfera“.

Apie daugiafunkciam centrui projektuoti duotą startą pranešime spaudai kalbėjęs meras Vaclovas Dačkauskas akcentavo, kad laikas buvo bene svarbiausias faktorius, dėl kurio buvo apsispręsta neieškoti atskiro rangovo teritorijai projektuoti. Siekiant greičiau įsisavinti ES lėšas iš 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio, atsisakyta ir siūlymo rengti urbanistinės idėjos konkursą. Jame galimybę pasireikšti būtų turėję visos Lietuvos architektai ar kompanijos. Tokie konkursai užsienyje yra įprasta visuomenei svarbių teritorijų planavimo praktika. Nors ir užtrunkanti ilgiau.

Greita ir pigu

Savivaldybės samdoma įmonė teritorijos Dariaus ir Girėno gatvės pašonėje detalųjį planą pažadėjo parengti per 8 mėnesius. Straipsnio pašnekovų nuomone, tai nonsensas. Esą toks laikotarpis skirtas procedūroms atlikti, nepaliekant laiko konceptualių sprendimų paieškai.

Be to, planavimas bus ne tik greitas, bet ir pigus. Detaliajam planui parengti pagal Savivaldybės įkainius prireiks tik 16 200 Lt. Profesionalūs projektuotojai į tokį plotą be 60–80 tūkst. Lt nekeltų kojos. Urbanistinės idėjos konkursui, Savivaldybės skaičiavimu, būtų prireikę 42 tūkst. Lt (su priziniu fondu).

Vyriausiasis rajono architektas, Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Gytis Kasperavičius informavo, kad šiuo metu jau pradėtos teritorijos planavimo procedūros. Ir esą skyriui belieka jas vykdyti tikintis konstruktyvaus darbo su projektuotojais.

Lietuvoje planavimas – deklaratyvus

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vaidotas Dapkevičius tvirtina, kad teritorijų planavimas Lietuvoje neretai suvokiamas pagal artojų logiką – yra žemė (priemiesčio teritorija), tad ją žūtbūt reikia įsisavinti. Ir tik po to galvojama, kas ir kaip joje turi būti. Kita vertus, anot jo, miesto vidury neturi likti „baltų dėmių“ – teritorijų, kurios paliktos su nuostata jas planuoti kada nors ir kaip nors. „Atgavus nepriklausomybę planavimo sistemos logiką iškreipė tai, kad vienodai pradėta planuoti ir valstybė, ir miestas, ir sklypas. Sovietmečiu buvo aiškus skirtumas tarp urbanistikos ir rajoninio, t. y. teritorijų, planavimo“, – aiškino LAS Klaipėdos skyriaus vadovas.

Jis pažymėjo, kad šiuo metu teritorijas planuoti gali inžinieriai, žemėtvarkos ar kraštovaizdžio specialistai, architektai. Tad esą nenuostabu, kad jų kvalifikaciniai skirtumai niekad neprives prie vieningos pozicijos.

„Planavimas Lietuvoje buvo ir liko tik procedūrinė, juridinė ūkinių santykių aiškinimosi sfera. Šiuo metu naujos planavimo tendencijos Lietuvoje, kaip ir ES, kalba apie darnumą ir pan. Bet man regis, kad Lietuvoje tai kol kas tik tuščios deklaracijos“, – apgailestavo pašnekovas.

Jis pateikė LAS patirtį renkant naują Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietą. „Ji buvo parinka atviro konkurso būdu, tačiau rezultatus dabar koreguoja politikai ir vėl kabinetuose tariamasi iš naujo. Praėjo dveji metai, bet politinės valios eiti pradėtu keliu nebuvo. Tai rodo, kad neatsakius į klausimus laiku, neparuošus bent urbanistinės vizijos tokiam objektui kuriant miesto bendrą planą, urbanistinis planavimas tampa politiniu planavimu. Pavyzdžiui, artėja europinių lėšų įsisavinimo laikotarpis, ir reikalingas greitas sprendimas. Skubus formalus planavimas, bedus pirštu į miesto schemą, yra greičiausias. Bet ar tai kalba apie kokybę, aktyvios visuomenės pozicijų paisymą?“ – klausė jis.

V. Dapkevičius pasidžiaugė, kad lietuviai jau įsisąmonina skandinavišką planavimo modelį, kai savo poreikius aktyviai dėsto visuomenė, bendruomenės. „Reikia pagaliau išmokti dalyvauti savo šalies, savivaldos valdyme, ypač per bendruomenines grupes ir jų interesus. Gargždai tikrai tokių turi. Palinkėčiau politikams dažniau į tokias bendruomenes įsiklausyti, nes tai tikrai didelis jų sėkmės potencialas“, – įsitikinęs architektas.

Reikia išnaudoti maksimaliai

Gargždiškis architektas-urbanistas Matas Cirtautas ne kartą gimtajame mieste dalijosi įžvalgomis, kaip būtų galima jį paversti patraukliu tiek gyventi, tiek investuoti. Juolab kad Gargžduose keliskart jau bandyta nuosekliai planuoti teritorijas. „Gargždų miesto parko atgaivinimas, vandens telkinių (karjerų) teritorijos sutvarkymas, Kvietinių gatvės rekonstrukcija jau duoda vaisių. Plyno lauko prie Dariaus ir Girėno g. plėtojimas taip pat galėtų būti ne išimtis. Nors teritorija iki šiol buvo vystoma fragmentiškai, daugiafunkcio sporto centro statyba tampa pagrindu nagrinėti ir visos teritorijos optimalaus panaudojimo scenarijus. Tuo labiau, kad teritorija yra viena patraukliausių miesto centro plėtrai. Be to, ši miesto dalis turi ir stiprią semantinę reikšmę – čia ėjo riba tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos“, – priminė jis.

Architekto įsitikinimu, ši teritorija turi įgauti šiuolaikišką miesto veidą atitinkančią urbanistinę struktūrą, su įvairiu būsto fondu, naujais traukos objektais, išplėtota susisiekimo infrastruktūra ir bendro naudojimo erdvėmis.

M. Cirtautas pastebi, kad Lietuvoje yra nemažai gerųjų nuoseklaus miestų planavimo pavyzdžių, tačiau jų tikslai skirtingi. „Pavyzdžiui, Utenoje vykdomi miesto parkų atnaujinimo darbai pirmiausia orientuoti į vietos bendruomenės gyvenimo sąlygų gerinimą. Tuo tarpu Druskininkuose „dygstantys“ stambūs pramogų objektai atspindi kurorto užmojus įsitvirtinti regioninėje turizmo ir rekreacijos paslaugų rinkoje. Tiesa, daugelis šiuose miestuose įgyvendintų projektų buvo atrinkta architektūrinių-urbanistinių konkursų ar galimybių studijų būdu“, – išgrynintą objektų planavimą įvardijo M. Cirtautas.

Klausimą kelia tinklų infrastruktūra

33-ejus metus vyriausiąja rajono architekte dirbusi Zita Kelbauskienė anuomet savo pozicijos teritorijų planavimo ar urbanizacijos klausimais nebijojo įrodinėti aukščiausiems valdžios atstovams. Ir ne tik rajone. Perėjusi į privatų verslą architektė toliau aktyviai domisi rajono planavimo aktualijomis. Ji iki šiol laikosi asmeninės pozicijos, kad daugiafunkcis centras turėjo atsidurti poilsio zonoje – senajame miesto parke. „Tačiau jei jį nuspręsta statyti vakarinėje miesto dalyje, būtina išspręsti visą problematiką – kaip išvystyti ryšius, judėjimą tarp namų, visuomeninių pastatų. Galų gale kaip plėtosime inžinerinę infrastruktūrą? Negalima manyti, kad šalia yra „Maxima“ ir nuo jos jungsime komunikacijas. Pats daugiafunkcis pastatas turi spręsti miesto problemą ir jam reikia duoti apkrovą“, – įsitikinusi ji.

Architektė prisiminė, kad anuomet rajono Savivaldybę norėta perkelti būtent į planuojamą miesto dalį. Minties „nukrauti“ senamiestį ir į miesto vakarus perkelti Savivaldybę ji nepeikia ir dabar. Tačiau tai, kad planuojant daugiafunkcį centrą neįsiklausoma į profesionalų siūlymus, architektę stebina. „Tai kam tada visi skyriai ir ministerijos, jei politikai gali nutarti? Jie gali tik numatyti statybų prioritetus ir hierarchiją. Jos laikytis būtina. O svarbiausia – architektūra planuojama ne metrais, o metais. Ir juolab ne kadencijomis“, – dėstė Z. Kelbauskienė.

Siūlo ekskursiją į užsienį

Anot architektės, šių laikų pasiekimų apstu ir besivystančiose šalyse. „Tailandas vadinamas ubagų šalimi. Tačiau tegul nuvažiuoja Tarybos nariai ir paprašo ekskursijos į privačius gyvenamuosius rajonus. Juose pastatyti europietiški namai, planavimas – aukštos kokybės. 11–20 ha kvartalai hierarchizuoti – turtingiems, vidutiniokams ir municipaliniai. Pagal tai diegiama vieningos architektūros statyba, numatoma apdaila, gatvės. Vakarų Danijoje gatvės suskirstytos pagal įstaigas į bankininkų, pramonininkų ir kt. Čia vilos ar kotedžo tarp vienbučių namų nepamatysi“, – sektinus pavyzdžius vardijo architektė.

Anot jos, Savivaldybė pučia burbulą teigdama, kad teritorijos prie daugiafunkcio centro negalima suplanuoti per trumpą laikotarpį ir pigiai. „Rajone gyvena nemažai profesionalių architektų, kurie, manau, mielai sutiktų visuomeniniais pagrindais parengti pasiūlymus teritorijai. Tiesiog sukurti maksimalią viziją, ką po savęs mieste paliks savo vaikams, anūkams. Jei būtų dirbama organizuotai, per pusmetį detaliojo plano koncepcija jau būtų patvirtinta. Juk planą galima suderinti be eilės, o patvirtinti susirinkus į neeilinį Tarybos posėdį. Tačiau visiems reikia susitarti. Taip sakau, nes mums nuo seno buvo kalama – architektūroje negalima tik kelnių per galvą nusimauti“, – optimistiškai kalbėjo Z. Kelbauskienė.