Pražūtingo apsvaigimo spąstai
Visą šalį supurtė Kražių tragedija. Tą savaitę per 3 dienas neišsiblaivantis alkoholikas nužudė tris senutes ir socialinę darbuotoją, lankiusią vienišus žmones. Visuomenėje daug prasigėrusiųjų – didelė rizika sulaukti agresijos su mirtinomis pasekmėmis bet kuriame kaime ar miestelyje. Tik atsitikus nelaimei, atkreiptas dėmesys, kokias rizikas patiria socialiniai darbuotojai, pasigirdo siūlymas apie priverstinį gydymą nuo alkoholizmo.
Nelaimėlius tenka raminti
Socialiniai darbuotojai seniai įtraukti į pavojingiausių profesijų sąrašą, nors rizikos yra ir kitose srityse. Socialinis darbas – su nelaimingais žmonėmis, toje būsenoje atsidūrusiais dėl įvairių priežasčių. „Dirbame su sergančiaisiais priklausomybe nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų, neturinčiais būsto. Jie ateina agresyviai nusiteikę, – pasakojo rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė. – O mes dažnai neturime galimybės suteikti pagalbos, kokios jiems reikia: nei būsto, nei atlygio. Geriausiu atveju galime pasiūlyti Nakvynės namus, socialinę pašalpą, kurios dydis jų netenkina. Neretai siūlome pagalbą maistu ar natūrine išraiška. Pasitaiko agresijos apraiškų, nors visada stengiamės žmogų nuraminti ir taikiai kalbėti apie jo problemas. Tai – mūsų profesionalumas.“
D. Gumuliauskienė pasakojo, jog į socialinės rizikos šeimas darbuotojas dažniausiai vyksta vienas – nėra galimybių siųsti komandos. Pasak jos, pasitaiko, kad gresiant pavojui socialinio darbuotojo užduotis būna iš siautėjančio tėvo paimti vaiką, nors ne visuomet jis turi galimybę šauktis pagalbos. Vedėja akcentavo, jog ne kartą jiems teko atsidurti pavojingose situacijose, bet pavyko sėkmingai išeiti iš pavojaus zonos.
„Visų prašymų išpildyti negalime, – atsiduso D. Gumuliauskienė. – Taigi nepasitenkinimo sulaukiame dažnai. Antai pagyvenusi tikinti moteris vos neprakeikė mūsų nesulaukusi teigiamo atsakymo.“
Stebuklų pasitaiko retai
Vedėja skeptiškai vertina priverstinį gydymą nuo alkoholizmo. „Mus visada mokė, kad sėkmingai gydyti galima esant stipriai žmogaus motyvacijai ir norui. O priverstinis gydymas – tik uždarymas ir organizmo valymas nuo toksinių medžiagų. Po to turėtų su alkoholiku dirbti psichologai, kurie įkvėptų motyvaciją. Reikia ir bendraminčių palaikymo. Kalbėjausi su Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos departamento specialistais, kurie juokauja, kad čia po keliolika kartų atveža žmones, kuriuos išblaivina ir paruošia tolesniam gėrimui. Nors kartais įvyksta stebuklų – žmogus lieka gydytis“, – kalbėjo D. Gumuliauskienė.
Priverstiniam gydymui pritartų
Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė sakė seniai žinanti, kokie pavojai tyko socialinių darbuotojų atliekant savo pareigas. „Nei į socialinės rizikos, nei į socialinių pašalpų gavėjų šeimas mūsų socialinės darbuotojos po vieną nevažiuoja, o tik kartu. Tai neįstatymiška, betgi darbas labai nesaugus – randa girtaujančius, apsvaigusius nuo narkotinių medžiagų. Kad būtų drąsiau, pasikviečia policijos pareigūną arba aš palydžiu“, – kalbėjo seniūnė.
Ji pritartų priverstiniam gydymui nuo alkoholizmo. „Girdėjau, kad Punsko savivaldybėje Lenkijoje (yra per 4 tūkst. gyventojų) taryba svarsto skundus dėl girtuokliavimo ir priima sprendimus vežti gydyti. Tai būna reti atvejai, – pasakojo N. Ilginienė. – Alkoholizmas – didžiulė problema, bet šeimos slepia. Manau, kad reikėtų siųsti gydytis pagal Minesotos programą.“
N. Ilginienė piktinosi, jog po tragedijos Kražių seniūnas buvo apkaltintas, kad nieko nedarė nuolat girtavusiam kaimo gyventojui, kuris nužudė 3 senutes ir socialinę darbuotoją. „Bet ką mes galime padaryti? Tik apšaukti“, – apmaudžiai ištarė seniūnė.
Svarbiausia – noras išsivaduoti
„Jeigu priverstinis gydymas iš alkoholizmo liūno ištrauktų bent vieną žmogų, tai sveikintina“, – ištarė iš priklausomybės gniaužtų ištrūkęs Artūras. Tačiau jis prisipažino, kad neapsidžiaugė išgirdęs apie priverstinį gydymą. „Pažįstu žmones, kuriuos šeimos nariai ne kartą vežė į Švėkšnos departamentą gydytis prievarta, bet – jokių rezultatų. Pirmiausia reikia žinoti, kaip tai būtų daroma, kokie specialistai dirbtų, – kalbėjo Artūras. – Alkoholizmas – šeimos liga. Gydys alkoholiką, o ką darys kenčiantys šeimos nariai? O kiek tęsis priverstinis gydymas? Kas nustatys, kad jau pasveikęs? Ir kas laukia žmogaus, išėjusio iš gydymo įstaigos? Neįsivaizduoju, kaip valstybė planuotų priverstinai gydyti alkoholiką. Ir kaip pagydyti nepagydomą ligą?“
Artūro girtuokliavimo stažas – pora dešimtmečių. Prieš keliolika metų jis savo noru atėjo į Klaipėdos priklausomybės ligų centrą ir paprašė pagalbos. „Man pasiūlė Minesotos programą, trukusią 28 dienas. Ir po to nė karto nebuvau užgėręs. Suprantu, jog kiek metų ėjau į tamsų mišką, tiek laiko reikės grįžti į šviesą, tai yra sveikti.“
Jo teigimu, su alkoholiku turi dirbti daug žmonių. „Tai dvasinė – psichinė liga, todėl turi prisidėti ir psichologai, ir psichiatrai, ir dvasininkai. Reikia dirbti kelerius metus, kad išsikapanotų. Bet svarbiausia – alkoholiko noras atsikratyti priklausomybės“, – kalbėjo Artūras. Jis pridūrė, jog prievartinis gydymas gali būti tik darbo imitavimas.
Sveikstantis alkoholikas apgailestavo, kad visuomenės požiūris į alkoholikus – negailestingas. „Kaip žmones ištraukti iš alkoholizmo liūno, jeigu jų kratomės? O juk kartais užtenka ištiesti ranką. Susidūręs su kenčiančiais alkoholikais, supratau, kad noriu su jais kalbėtis, bendrauti, – sakė Artūras. – Jeigu mane, pirmą kartą atėjusį į Priklausomybės ligų centrą, būtų iškoneveikę, išvadinę alkoholiku ar kitaip, būčiau išėjęs visam laikui. Labiausiai bijojau psichologų, kunigų ir policininkų. O jie tapo mano globėjais – padėjo atsistoti ant kojų.“
Negerkit, rupūžės!
Šį rudenį Briuselyje su Lietuvos žemdirbių organizacijų atstovų ir žurnalistų delegacija susitikęs Vytenis Povilas Andriukaitis, Europos Komisijos narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, piktinosi, jog per metus vienas lietuvis vidutiniškai išgeria 15 litrų alkoholinių gėrimų – daugiausia pasaulyje. „Kiek dėl to miršta, skęsta, žūva, žudosi. Kapinėms nebeužtenka žemės – kiek gyvos jėgos išvažiavo į kapus pastaraisiais metais. Kiekvienoje degalinėje prekiaujama alkoholiu – Lietuvoje 19 tūkst. licencijų išduota. Negerkit, rupūžės. Juk tai Lietuvos likimas. Nepatogu pasakyti apie tai, kas vyksta mūsų šalyje – prieš kitas Europos Sąjungos šalis tenka raudonuoti. Dejavimas čia nepadės – reikia mąstymą keisti“, – emocingai dėstė V. P. Andriukaitis.
