Prekystalio darbuotojai nebeištveria diktato
„Bangoje“ netikėtai į viešumą iškilusi tema apie galimą nesiskaitymą su darbuotojais didžiuosiuose prekybos centruose, nerimsta. Neseniai redakciją pasiekė dar vienos kasininkės laiškas, kuriame atskleidžiama daugiau nemalonių detalių: psichologinis smurtas, išskaitos iš atlyginimo už netvarką prekių lentynose ir net už tai, kad parduotuvė priemiestyje. Tokią padėtį smerkia darbuotojų profsąjungų vadovai, Seimo nariai, bet išeičių neranda nei Valstybinė darbo inspekcija, nei psichologai. Tačiau niekas neginčija fakto, kad dideli kolektyvai – grėsmė likti neužtartam. Ir tik paties darbuotojo stipri pozicija gali sutramdyti darbdavius.
Nėra spaudimo sąvokos
Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą ujamiems darbuotojams – pagalbos kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją (VDI). Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Irina Janukevičienė ragina taip ir elgtis, mat inspektoriai visuomet išklauso dirbančiojo nusiskundimus ir pataria. „Deja, konkrečių įrankių, kuriais būtų galima nustatyti psichologinį smurtą ir už jį nubausti darbdavį, nėra. Psichologinio spaudimo sąvokos nėra jokiame įstatyme, juolab Darbo kodekse. Tai neapčiuopiamas dalykas“, – pripažįsta I. Janukevičienė.
VDI padaliniuose nuo 2013 metų veikia Darbo ginčų komisijos – dabar tai pagrindinė instancija, nagrinėjanti darbuotojų ir darbdavių nesutarimus. Į komisiją galima kreiptis per 3 mėnesius, pastebėjus darbdavio padarytą žalą. Pirmiausia komisija abi puses bando sutaikyti, rasti konsensusą. Tačiau VDI atstovė pripažįsta, kad psichologinio spaudimo atveju susitaikymas gali būti tik formalumas. „Ginčai nagrinėjami labai greit – įprastai per vieną mėnesį. Tai daroma visiškai nemokamai, nukentėjusiajam nereikia samdyti advokato. Jei situacija darbe yra ne VDI kompetencijoje, inspektoriai vis tiek padeda, nukreipia į teisėsaugą, policiją ar kt.“, – paaiškino I. Janukevičienė. Komisijose įrodoma apie 70 proc. skundų.
Darbdavys bijo viešumo
Viešumas yra vienas geriausių būdų kovoje su darbdavio savivale – tuo įsitikinusi daktarė docentė Jolita Vveinhardt. Psichologinio smurto darbe (vadinamojo mobingo) specialistė akcentuoja, kad kenčiantys darbuotojai turi kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją, tačiau pastaroji ne visagalė. „Yra buvę daug atvejų, kai darbuotojai parašo skundą VDI dėl organizacijoje vykdomų nusižengimų, tačiau prieš atvykstant inspektoriams, viskas sutvarkoma ir nėra prie ko prisikabinti. Kita vertus, psichologiniam smurtui užfiksuoti reikia bendradarbių liudijimų, o dažnas linkęs nutylėti“, – atvirai sako ji. Dėl to vietoje valdiškų struktūrų ji neretai rekomenduoja žiniasklaidą. Viešumo dauguma darbdavių bijo – tai kenkia verslo reputacijai.
Psichologė akcentuoja, kad lietuviai ypač pakantūs psichologiniam smurtui: „Emocinis „sprogimas“ – laikas, kai žmogus visgi pratrūksta ir ima spręsti problemą, tradiciškai ateina pavėluotai. Mūsų žmonės tyli, nes bijo prarasti darbo vietą, kad ir kokia ji bloga būtų. Darbai nesimėto, ypač rajonuose. Tad didelė dalis renkasi kančios kelią: kolegai šalia manęs jau labai blogai, bet aš dar galiu kentėti.“
Ragina kreiptis aukščiau
Į J. Vveinhardt pagalbos neretai kreipiasi darbo jau netekę arba dėl teroro jį sava valia palikę žmonės. Psichologė akcentuoja, kad retam pasiseka darbo vietą išsaugoti. „Jei po konflikto žmogus darbą išsaugojo, psichologinis teroras prieš jį greičiausiai nesibaigs. Praktika rodo, kad pradedami taikyti rafinuoti priekabiavimo būdai. Pavyzdžiui, vadovai „dirba“ ne savo rankomis, bet į kenkėjišką procesą pasitelkia darbuotojus. Anksčiau ar vėliau žmogus neištvėręs darbą palieka savo noru“, – sako ji.
Specialistė ragina atkreipti dėmesį į smulkmenas: „Psichologinis smurtas nuo jų ir prasideda. Tačiau žmonės linkę kažkokius incidentus vadinti vienkartiniais. Deja, ne visada taip būna. Pastebėjus kenkimą, visus veiksmus reikėtų fiksuoti.“ Vienas iš galimų scenarijų – tyčia daromi pažeidimai jūsų darbo vietoje. Tad jei atėjęs prie savo stalo matote, kad kažkas čia jau buvo ir padarė tai, už ką galite likti atsakingas, fiksuokite. Tinka viskas – nuotraukos, susirašinėjimas, dokumentai, liudininkai ir kt., – viskas, ko gali prireikti bendraujant tiek su VDI, tiek teismuose.
J. Vveinhardt taip pat ragina tikėti aukštesnių įmonės vadovų kompetencija, jeigu piktnaudžiauja padalinių vadovai. „Jei tokie vadovai yra (be direktorių, dar yra valdybų pirmininkai, akcininkai), visada galima į juos kreiptis. Tačiau tai daryti reikia raštu, argumentuotai išdėstant susidariusią situaciją. Jei prieš jus veikiama, vėliau teisiniuose ginčuose visa fiksuota medžiaga tikrai pravers“, – pataria specialistė.
Kasininkės laiškas
„Darbo vietoje yra jaučiamas psichologinis smurtas, kai esi žeminamas, jog nesugebi sudėti prekių pagal marketingo dėsnį ar ekonominį (tiksliai negaliu pasakyti, nes nesu tos srities specialistė). Esame nuolat linčiuojami, kad Gargždai yra kaimas ir čia dirba kaimiečiai, ir dėl to yra mokamas atlyginimas pagal kaimo tarifą. Bet visi puikiai matome, kokia apyvarta mūsų parduotuvėje ir juokinga, kai sako „kaimo krautuvė“. Gal iškelkime šitą klausimą: kodėl taip yra? Juk mes mokame tokius pat mokesčius kaip ir Klaipėdoje dirbantys žmonės, dirbame tokiu pat tempu kaip ir prekybos centrai Klaipėdoje. Mums nėra jokių privilegijų, o atlyginimas skaičiuojamas kitokiu tarifu…
Esu dirbusi kolektyve, kuriame valdžia būdavo viena ranka su savo darbuotojais, vienas už kitą stovėdavo nugara, o čia valdžia bando kiršinti kolektyvą, neleidžia kartu pietauti, nors pagal grafiką pietūs būna tokiu pat laiku daugumai. Skaičiuoja laiką minutėmis kaip kokiam kalėjime, bet niekas neatsižvelgia, jog kartais tas žmogus ateina ir „ekstra“ dirbti, visad paslaugus yra, nes jis dar turi žmogiškumo, nes jis yra paprastas darbuotojas ir gauna minimalią algą. Deja, kažkas pakilo karjeros laiptais ir pamiršo savo praeitį… Įdomu man darosi, ar nors vienas iš vadybininkų yra laikęs psichologinį testą, kaip reikia dirbti su žmonėmis? Kai nori ką pasakyti, vadovai nesiklauso ir neleidžia šnekėti, išsakyti savo nuomonės. Kaip sakoma, šuns balsas į dangų neina… Visa valdžia gera tik tada, kai turi kokie svečiai atvažiuoti.“ (Red. pastaba: autorės pavardė neskelbiama jos pačios prašymu).
KOMENTARAI
- Artūras ČERNIAUSKAS, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas:
– Profesines sąjungas yra įkūrę ne visi prekybos tinklai. Tai ganėtinai sudėtingai įgyvendinama procedūra, tačiau atsiradus profsąjungai ima spręstis ir problemos. Jeigu grupė prekybos centrų darbuotojų imtųsi iniciatyvos, mes padėtume – turime savo padalinių atstovus visoje šalyje.
Kitas pasiūlymas – kreiptis į VDI padaliniuose veikiančias darbo ginčų komisijas. Jos mūsų iniciatyva veikia nuo 2013 m. Anksčiau teismuose būdavo išnagrinėjama apie 1 000 bylų, susijusių su darbo santykiais, o minėtos komisijos pernai išnagrinėjo apie 5 000 darbuotojų skundų. Didžioji jų dalis buvo susijusi su neišmokėtu darbo užmokesčiu, dėl ko darbdaviai grąžino savo darbuotojams milijoninę sumą. Tad jei žmogus mato pažeistas savo teises (dėl atlyginimo dalies, raštiškų papeikimų, pastabų), jis drąsiai gali kreiptis į ginčų komisiją. Teisinės žinios nebūtinos – užtenka raštu išdėstyti faktą.
- Algirdas SYSAS, LR Seimo pirmininko pavaduotojas, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys:
– Dažnai sulaukdavau anoniminių laiškų iš parduotuvių, kuriuose skundžiamasi darbuotojų išnaudojimu. Todėl netikiu, kad tokiuose centruose yra idealios darbo sąlygos ir normalus darbo apmokėjimas. Darau prielaidą, kad žmonėms nustatytas bazinis atlyginimo dydis, kuris dažniausiai minimalus ar neženkliai aukštesnis. Visa kita – kintanti atlyginimo dalis, kurią darbdavys gali išskaičiuoti už nusižengimus ar net prekių trūkumus dėl vagysčių. Didžiausia yda, kad darbo užmokesčio sistema leidžiama tokiu principu.
Šiame darbo rinkos sektoriuje nėra kolektyvinių ar lokalių sutarčių su darbdaviais. Dirbtinai jų sukurti negalime – poreikis turi atsirasti iš pačių ten dirbančiųjų. Tačiau daugelis bijo kolegų gretose rinkti pirmininką, nes tokie žmonės greit atleidžiami. Tam kai kurios stambios bendrovės randa išeitį ir pirmininką samdo.
Kaip bebūtų gaila, į viešumą iškylantys skundai – tik aisbergo viršūnė. Dauguma dar bijo kreiptis į valstybines institucijas. Mano nuomone, didesnių reikalavimų darbdaviams nekeliama dėl bendro žemo darbo užmokesčio. Tačiau šiems žmonėms atlyginimai turėtų kilti sparčiau, nes jie sukuria labai didelę pridėtinę vertę, o prekybos tinklų pelnai didžiuliai.
Kita problema – Lietuvos profesinėse mokyklose, net universitetuose nedėstoma apie santykius darbo rinkoje. Neaiškinama, kaip kolektyve apsiginti. Todėl kviečiu žmones neslėpti problemų. Pats priimu elektroninius laiškus ir į kiekvieną skundą reaguoju.
