Rinkimų Dakaras
Šių metų Dakaro ralyje Benediktas Vanagas pasiekė rekordinį rezultatą Lietuvos ir visų Baltijos šalių istorijoje. Nepaisant sveikatos sutrikimų, automobilio gedimų, puikiai važiavęs B. Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažas galutinėje įskaitoje užėmė 11-ąją vietą. Pats B. Vanagas ne kartą akcentavo, kad šis pasiekimas – ilgalaikio darbo rezultatas.
Klaipėdos rajone nėra nei Peru kopų, nei aštrių akmenų, tačiau savivaldybių tarybų rinkimų, vyksiančių jau šių metų kovo 3 d., politinė rinkimų kampanija tokia pat purvina kaip ir Dakaras: akis temdo melo dulkės, o važiuoti priekin trukdo konkurentų kišami pagaliai į ratus. Pamenu, dar gruodį kalbinau pretendentus į kandidatus į Klaipėdos rajono merus. Ne vienas iš jų ištarė, jog tikisi įtemptos, tačiau korektiškos rinkimų kovos. Tačiau kas vyksta? „Liurbiai“, „Čikita“, „Baba“, „Ilgasėdžiai“ – tokie žeminimai dabartinių valdančiųjų atžvilgiu drebiami viešoje socialinių tinklų ir privačių pokalbių plotmėje. Juos skleidžia ne eiliniai gyventojai, bet išsilavinę, daug įvairiausių pareigų ir titulų turėję politiniai oponentai. Man nepriimtina. Verčiau politiniai lyderiai atkakliai siektų savų tikslų, pateiktų originalias idėjas, kaip rajoną paversti klestinčiu, juolab kad turime resursų. O konkurentų juodinimą palikite silpniesiems, negebantiems atsigręžti į save.
Nors mūsų rajonas yra augantis, čia gyventojų skaičius didėja, politinių partijų aktyvumas toks didelis, jog, rodos, susipeš dėl narių. Kai kurie dirbantieji biudžetinėse įstaigose stumiami kampan ir verčiami aiškintis, kodėl yra vienos ar kitos politinės partijos sąraše. Tačiau juk gyvename demokratinėje šalyje, tad tokiais atvejais ne vienam kyla elementarus noras atšauti: „Koks jūsų reikalas! Kam noriu, tam ir priklausau!“ Noras išsaugoti esamus narius politikus verčia demonstruoti dosnumą. Kalbama, jog kai kurių politikų kalėdiniai vakarėliai šiemet buvo kaip niekad gausūs vaišių, pasirūpinta ir transportu, ir linksmybėmis.
Jei būčiau ne iš pirmų lūpų išgirdusi, gal ir nepatikėčiau, bet dabar kortos atverstos. Vienos politinės partijos skyrius organizavo narių susirinkimą. O konkurentai išsiuntinėjo nariams žinutes, esą susirinkimo nebus. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ko bus verta pergalė, grįsta melu ir oponentų žeminimu, juodinimu? B. Vanago ekipažas rezultatą iškovojo atsidavusiu darbu, ilgalaikėmis pastangomis, gausios profesionalios komandos, rėmėjų dėka. Todėl jo pergalė tolygi visų lietuvių pergalei. Didžiuojuosi juo ir savo šalimi. Tačiau ar didžiuosimės išrinktu meru, Tarybos nariais, jei jų mandatai bus iškovoti drabstymosi purvais metodika. Žemindami savo oponentus pirmiausia žeminate patys save. Destruktyvi kritika skatina visuomenės apolitiškumą, dėl ko didelė dalis gyventojų vėliau net nenueina iki balsadėžių, tad savomis kojomis trypiate dygstančius pilietiškumo daigus. Jei skelbiamės esantys patriotai, pilietiškumo puoselėtojai, įrodykime tai savo veiksmais. Kitu atveju išsipildys taiklus „Bangos“ skaitytojo komentaras. „Jau vasario 6 d. Gargždų kultūros centre vyks 9 pretendentų į Klaipėdos rajono merus debatai. Jie sėdės kaip zuikiai, o kiekvienas iš žiūrovų bus jo didenybė rinkėjas – liūtas. Tačiau po rinkimų iškovojusysis mero postą akimirksniu taps liūtu, o mes visi zuikiais, kurie bijos pasibelsti į Savivaldybės administracijos duris“, – vaizdžiai nebrandžios demokratijos situaciją atspindėjo sąmojo nestokojantis pilietis.
Kol dar esame liūtai, pasinaudokime proga ir užduokime klausimus pretendentams į merus. Siųskite juos į „Bangos“ redakciją. Kandidatai atsakinės minėtų debatų metu, kuriuose taip pat kviečiame aktyviai dalyvauti. Kompromituojančių, aštrių klausimų lavina padės atskirti pelus nuo grūdų. Tad nepraleiskime progos.
Dakaras – laukinis dėl gamtinių sąlygų, o rinkimų kampanija – dėl neišsemiamų žeminimo, juodinimo technologijų. Vos tik pasiekęs finišą B. Vanagas aplankė Balį Bardauską, Dakaro ralio lenktynininką, susilaužiusį abi rankas paskutiniajame greičio ruože. Taip, jie nebuvo tiesioginiai konkurentai, tačiau nesu pastebėjusi, jog B. Vanagas lietų kritiką, pavyzdžiui, Vaidoto Žalos ar Antano Juknevičiaus ekipažų atžvilgiu. Lenktynininkas kalba apie savo tikslus ir siekius, o ne apie kraštiečių silpnybes. Galbūt kada nors pribręsime Dakaro nerašytą garbės kodeksą pritaikyti savivaldybių tarybų rinkimuose. Finišuotume be kartėlio.
