Šimtamečiai ir vyresni privilegijų neužgyvena
Antradienį rajono valdžios atstovai su 100-uoju gimtadieniu pasveikino gargždiškę Petronėlę Gubystienę. Ji jauniausia šimtametė rajone. Paskutiniaisiais duomenimis, čia gyvena 2 vyrai ir 3 moterys, sulaukę 100 metų ir vyresni. Šių metų pradžioje anapusybėn išėjo vyriausia rajono gyventoja Pelagėja Memkienė, išgyvenusi 106-erius metus.
Šimtamečiai privilegijų neturi, tik rajono valdžia, seniūnijų darbuotojai stengiasi gražiai pasveikinti, pagerbti ypatingos sukakties proga.
Jubiliejinis gimtadienis – ligoninėje
Gargždiškė P. Gubystienė šimtojo gimtadienio sulaukė respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Likus kelioms dienoms iki šios sukakties, senolė pargriuvo ir susilaužė stuburo slankstelį. Taigi spalio 15-ąją rajono Savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė bei „Sodros“ Gargždų skyriaus vedėja Birutė Petrauskienė atvyko pasveikinti čia besigydančią sukaktuvininkę. Taigi sveikintojos jai labiausiai linkėjo sveikatos. O jubiliatė laikėsi oriai: sveikinimo valandėlę praleido sėdėdama. „Atrodo, kad neturiu 100 metų. Jeigu neskaudėtų nugaros, jausčiausi kaip jaunuolė, – žemaitiškai ištarė P. Gubystienė. – Norėčiau sulaukti 106-erių, kaip ana gargždiškė.“ Duktė Lidija Anužienė patikslino, kad ji galvoje turinti a. a. Pelagėją.
„O kaip sulaukti šimto metų?“ – klausinėjo viešnios.
„Jeigu Dievas duos, išgyvensit“, – atsakė šimtametė. Duktė patvirtino, jog mama giliai tikinti.
P. Gubystienė kilusi iš Plungės rajono Šimulių kaimo. Trejų metų liko našlaitė, o nuo 6-erių – piemenės, samdinės dalia. Gargžduose gyvena nuo 1940 m. Pasak dukros, mama šiltai prisimenanti ūkininkus Sidabrus, kurie net vestuves jai iškėlę. Su vyru Gargžduose, J. Basanavičiaus gatvėje, pasistatė namą, kuriame iki šiol gyvena.
P. Gubystienė pirmojo naujagimio susilaukė 35-erių, o dukrą pagimdė būdama keturiasdešimtmetė. Iš trijų vaikų gyvi sūnus ir duktė. Našlauja nuo 55-erių. Šimtametė turi 5 anūkus ir 4 proanūkius. Pasak Lidijos, mama visą gyvenimą dirbo fizinį darbą. Ji turėjo sveikatos bėdų, iškentusi kelias operacijas, tačiau dvasiškai labai stipri.
„Iki 95-erių metų mama savo sodyboje tvarkėsi savarankiškai. Bet jau keleri metai kartu būnu aš, nes nenorėjau vežtis į daugiabutį Klaipėdoje“, – kalbėjo Lidija, pridūrusi, jog iki šios nelaimės ji vaikščiojo namuose, kiemelyje.
Ligoninėje šimtamete rūpinasi ne tik duktė, bet ir anūkė Ingrida Anužytė, kuri čia dirba gydytoja. „Močiutė myli žmones – iš jos galima pasimokyti gerumo, tolerancijos. Ji kabinasi į gyvenimą“, – kalbėjo Ingrida.
Ignoruoja medikus
Šią vasarą, rugpjūčio 2 d., sulaukęs šimtojo gimtadienio Stasys Kundrotas buvo labai nustebęs. Pasak jį prižiūrinčios dukros Onos Budvytienės, ši sukaktis nuo tėvuko buvo slepiama, kad jis nesijaudintų. Bet išvakarėse proanūkė prasitarusi apie artėjantį bočiaus gimimo jubiliejų. Išgirdęs šią žinią, jis susigraudino.
Iš Balsėnų kilusio šimtamečio didžioji gyvenimo dalis prabėgo Mizgiriuose. Su žmona Ona užaugino 4 dukras, išleido į mokslą – 3 pedagogės ir farmacininkė. Melioracijai šluojant kaimą, trobą pasistatė Judrėnuose ir čia tebegyvena vyriausios dukros Onos prižiūrimas. „Mirus mamai, prieš 18 metų su vyru palikome Šilalės rajone, Teneniuose, naują, dažais kvepiantį butą, darbą ir persikėlėme pas tėvuką. Juk ir senas medis, ir pagyvenęs žmogus sunkiai prigyja naujojoje vietoje. Ir jis niekur nenorėjo važiuoti“, – kalbėjo 74-erių metų dukra.
Šimtametis gyvena įprastu ritmu: anksti keliasi, bando pats nusiskusti barzdą. Vaikštinėja ne tik kambaryje – vis taikosi išeiti į kiemą, kur paėmęs šluotą bando šluoti lapus. Tačiau duktė baiminasi, kad tėvukas nepargriūtų, kaip dažnai nutinka. Judesio nepraradęs garbusis Stasys turi klausos, regėjimo bėdų, o prieš metus užklupusi liga sutrikdė kalbą. Tačiau šimtametis suvokia jį supantį pasaulį. Pasiligojusį žentą, su ramentais atėjusį į jo kambarį, glostė su ašaromis akyse.
Pasak dukros, visą gyvenimą buvęs stiprios sveikatos tėvukas keistai nusiteikęs prieš medikus. „Susirgusio niekaip nenuveši į ligoninę. Jis įsitikinęs, kad jeigu mamos nebūtų vežę ten, ji būtų gyva“, – pasakojo O. Budvytienė.
Jos manymu, judėjimas yra tėvuko ilgaamžiškumo receptas. Visą gyvenimą nenusėdėjęs be darbo, jis ir dabar stengiasi rūpintis ūkiškais reikalais, pavyzdžiui, sutaisyti spyną. Visą gyvenimą mėgęs tvarką, kambaryje pamatęs šapelį, jį pakelia.
„Tėvukas gero charakterio. Labai mylėjo dukras, skatino siekti mokslo“, – sakė O. Budvytienė, pridūrusi, kad kartu gyvenant 18 metų, niekada nepasakęs priekaišto nei jai, nei žentui.
Nepajuto, kaip prabėgo metai
„Man 101-eri metai ir 7 mėnesiai. Nepastebėjau, kaip prabėgo laikas, nors buvo visko“, – ištarė Ieva Kalvienė dukros Lfridos Žvaginienės namuose Girkalių kaime žiūrėjusi televizorių. Čia ji praleis antrą žiemą, o vasarą gyveno Kibilkštų kaime kartu su anūku. Ką veikė? „Daržą ravėjau, kiemą šlaviau, valgį viriau – kiek galėjau, padėjau“, – šypsodamasi pasakojo garbioji Ieva.
Ji nesunkiai nulipo laiptais ir, pasiramsčiuodama lazdele, nužingsniavo į kiemą nusifotografuoti. Neįtartum, kad vieną ilgaamžės koją atstoja protezas. Per nelaimę šią nutraukė kuliamoji, kai buvo 39-eri metai. Pasak dukros Lfridos, nuvykusi pas anūkę, gyvenančią daugiabutyje, ji užkopianti į ketvirtąjį aukštą.
„Aš viską atsimenu nuo mažo“, – patikino I. Kalvienė. Ji aiškiai, pasitikinčiai dėstė mintis, jeigu tik išgirsdavo klausimą – klausa pasigirti negali, kaip ir regėjimu.
Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstanti I. Kalvienė kilusi iš Kiauleikių kaimo Kretingos rajone. „Tėvelio netekau būdama pusės metų – išvažiavo į Ameriką. O kai sulaukiau 15-os, jis žuvo aukso kasykloje, – pasakojo ilgaamžė. – Mama užaugino 3 vaikus ir seserį, vėliau jos dukrelę. Ji buvo labai darbšti, mokėjo viską dirbti.“
Ji prisiminė tarnavusi pas 4 ūkininkus.
„Per karą vokiečiai tėvelį paėmė į frontą, o mamą su vaikais išvežė į Vokietiją. Išvažiavome bulves kasant, o grįžome kovo mėnesį“, – prisiminimų gijas vyniojo I. Kalvienė.
Sugrįžusi šeima apsigyveno Kiauleikiuose, pas seserį, 1948 m. įsikūrė Kibilkštų kaime.
Garbioji Ieva patikino, kad už Adomo ištekėjusi iš meilės. „Bet visko būdavo… Vyras kolūkyje dirbo brigadininku, tai išgėręs grįždavo. Tik anksčiau niekas neskubėdavo skirtis – kaip buvo, taip gerai“, – šnekėjo ilgaamžė.
Ir suluošintai dirbti teko sunkiai: ne tik verpti, austi, bet ir gyvulius auginti, burokų laukus ravėti.
Iš 4 vaikų gyva tik jauniausioji Lfrida. I. Kalvienės giminė iš stipriųjų: viena sesuo sulaukusi 98-erių, kita – 82-ejų metų. Ji suskaičiavusi 3 anūkus ir 5 proanūkius. „Dabar žmonės išsiblaškę po visą pasaulį“, – sakė ji, nes ir anūkai uždarbiauja užsienyje. I. Kalvienė džiaugiasi turinti giminaičių – pusbrolių, pusseserių, kurie gerokai jaunesni už ją. Juk giminėje Ieva vyriausia, kaip ir Klaipėdos rajone. „Kai sueinam, dainą užtraukiam“, – šypsojosi šimtametė. Pasak dukros, ji daininga, pobūviuose būdavusi pirmoji dainininkė.
Ilgaamžė prisipažino laukianti, kad aplankytų giminaičiai, kaimynai, nes pasiilgstanti jų. O kai šimtmečio proga pasveikinti atvykusi rajono mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė pažadėjusi aplankyti po 5 metų, nusivylusi paklausė: „Kodėl tiek ilgai reikės laukti?“
Ypatingas tėvukas
Veiviržėniškis Konstantinas Čeliauskas spalio 14-ąją džiugiai minėjo savo 101-ąjį gimtadienį. Jis gyvena su jauniausio sūnaus Antano šeima, nuoširdžiai besirūpinančia „ypatingu“ tėvuku. Tačiau laukdamas savo gimtadienio ir ta proga suvažiuosiančių vaikų, anūkų, proanūkių, jubiliatas ir pats ėjo į parduotuvę pirkti vaišių.
Antanas pasakojo, kad per antrojo šimtmečio pirmuosius metus jis nesirgo, tebeskaito keletą laikraščių, tarp jų ir „Bangą“. Nepraradęs humoro jausmo, savo mintis reiškia ekspresyviai. Tačiau malkų nebeskaldė. Lovoje praleidžia daugiau laiko nei anksčiau. Vaikštinėja, tačiau į netoliese esančią bažnytėlę prašo pavėžėti. Šiemet 60-ojo gimtadienio sulaukusiam sūnui Antanui palinkėjo sulaukti daug metų, sveikatos, stiprybės, tačiau dalyvauti pobūvyje atsisakė, teisindamasis menka sveikata. „Mano draugai, bendradarbiai sako, kad turiu ypatingą tėvuką“, – linksmai kalbėjo A. Čeliauskas.
Dainuojanti ilgaamžė
Nuo praėjusių metų gruodžio 101-uosius skaičiuoja Marijona Mockienė iš Pajuodupio kaimo, Vėžaičių seniūnijos. „Sekmadienį abi su mama traukėme žemaitišką dainą, – pasakojo duktė Regina Mockutė. – Ji purto galvą, kad neprisimena žodžių, o pradėjus dainuoti, pati veda dainą. Šimtametės mamos klausa ir balsas tebėra kaip pusamžės.“
Šlaunikaulio lūžis ją paguldė į patalą – reikalinga didelių poreikių slauga. Be to, nusilpęs regėjimas. Ją prižiūri anūkas Arvydas Mockus su žmona Vilija. Šimtametė domisi artimųjų gyvenimu, teiraujasi apie šeimos įvykius. Ji nepamiršta padėkoti visiems, ją aplankiusiems.
Kartu gyvena ir Marijonos sesuo Stasė Stalmokienė, kuriai iki šimtojo gimtadienio belikęs pusmetis.
Pagarba sukaktuvininkams
Klaipėdos rajono savivaldybės administracija seniai puoselėja tradiciją pasveikinti seniūnijų žmones, sulaukusius šimtojo gimtadienio.
„Pagerbiame sukaktuvininkus atvykdami į namus su gėlių puokšte, taip pat skiriame vienkartinę pašalpą vaistams, vitaminams“, – pasakojo mero pavaduotoja R. Cirtautaitė.
Socialinės paramos skyriaus vedėja D. Gumuliauskienė akcentavo, jog 100 metų nugyvenęs žmogus jokių privilegijų neužgyvena. Jis, kaip ir visi garbaus amžiaus gyventojai, gauna pensiją, o medikams nustačius papildomos priežiūros slaugos poreikį, skiriamos atitinkamos išmokos. „Stengiamės gražiai pasveikinti šiuos ypatingus sukaktuvininkus. Dėmesys jiems bei šeimos nariams labai svarbus, – sakė D. Gumuliauskienė. – O mes turime galimybę pamatyti, kokioje aplinkoje gyvena ilgaamžis. Tai gražios šeimos, gražiai auginusios vaikus, kurie dabar su meile rūpinasi gilios senatvės sulaukusiais tėvais.“ Pasak pašnekovės, šimtamečiai išmintingi, protingi, sukaupę didelę gyvenimo patirtį, dauguma žvalūs, išsaugoję humoro jausmą.
