Skaitydama knygas pažįstu save ir pasaulį

Kiekvieno žmogaus suvokimas apie knygas yra skirtingas. Vieni knygas laiko savo brangiausia vertybe, o kitiems tai tik balti popieriaus lapai, prirašyti juodomis raidėmis. Tačiau pripažinkime, kad skaitant literatūrinius tekstus galima išgyventi įvairiausias žmogiškas egzistencines situacijas. Skaitytojui tai leidžia įsivaizduoti jo paties laukiančius gyvenimo scenarijus ir padeda dvasiškai augti. V. M. Tekerėjus yra pasakęs: „Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį“. Tačiau kyla klausimas, ką knygos reiškia man?

Skaitymas – ne tik būdas maloniai praleisti laisvalaikį, bet ir naujų požiūrių bei potyrių šaltinis. Nemeluosiu, knygos mano rankose atsiranda retai, tačiau kiekvienas perskaitytas kūrinys mane paliečia emociškai ir įsirašo į galvą lyg koks kodas. Taip pat literatūriniai tekstai mane išlaisvina iš egoizmo ir ribotumo. Jie man padeda atsiriboti nuo kasdienybės, rutinos ir persikelti į tokį pasaulį, iš kurio nebesinori sugrįžti. Viename straipsnyje esu perskaičiusi A. Mamontovo mintį, kuri mane motyvuoja eiti pirmyn: „Knygos ir žodžiai man padeda nebesijaudinti dėl dalykų, kurių negali pakeisti ir susitelkti į tuos, kuriuos gali įveikti“. Būtent ši frazė kaip ir literatūra man suteikia ramybės ir saugumo jausmą.

Dainininko mintį puikiai atliepia Icchoko Mero romanas „Ties gatvės žibintu“. Tai pasakojimas apie mažamečius, jautrius žydų tautybės vaikus, gyvenusius žiauraus Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Šių nepilnamečių kiekviena diena būdavo pilna įtampos ir nežinomybės. Jie nežinojo, kada tai gali būti jų paskutinis susitikimas. Nuo sunkios kasdienybės berniukui ir mergaitei atitrūkti padėdavo knygos. Jie gulėdavo greta vienas kito, prisimerkę žiūrėdavo į apdulkėjusio žibinto šviesą ir vienas kitam skaitydavo pilnas nuotykių knygas. Tie kūriniai jiems sukurdavo jaukumą, ramybę ir laimę. Vaikams literatūra buvo svarbiausia vertybė, be kurios jų maži pasauliai būtų tapę lyg pilki šešėliai tolumoje.

Stebint šių dienų aktualijas galima teigti, kad šiuolaikinio žmogaus dažnai nebedomina žmogiškumas, mes nesigiliname į vidinį pasaulį ir vietoje geros knygos renkamės išmaniąsias technologijas. Pasiimdami telefonus į rankas mes nebesuprantame ir nebevertiname literatūrinių kūrinių, kurie mus moko bendravimo, formuoja vertybes ir suteikia tokių potyrių, kokių negali suteikti išmanieji įrenginiai.

Apibendrindama savo rašinį noriu pacituoti M. Prousto žodžius: „Jei skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvosi taip, kaip galvoja visi“. Skaitydami knygas mes ne tik pažįstame save ir pasaulį, bet ir formuojame unikalias moralines ir dvasines vertybes.

Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos Ic klasės mokinė Rusnė BUDGINAITĖ (konsultavo mokytoja Rasa Rusteikienė)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių