Supratimo: žmogui ir paukščiui
Ryšys su gamtos pasauliu mums itin svarbus. Stengiamės ją saugoti, gelbėti nuo šiukšlių, saugoti ne tik nykstančius, bet ir išplitusios populiacijos gyvūnus. Pykstame ir taikomės su jais.
Viename Gargždų kvartale ant daugiabučių gyvenamųjų namų stogų susimetę kirai tik pradėjus švisti savo klyksmu iš miego išbudina miestiečius. Kartais kažkas nutinka, kad ir po vidurnakčio šie sukelia triukšmą. Jie gali amsėti lyg šuo, sukniaukti tarsi katė arba graudinti kūdikio balsu. Kirai nusileidžia ant automobilių stogų, apdergia juos. Džiaugiesi, kad bent akmenukų nemėto, kaip varnos viename mieste. Kartais išgirsti pokštelėjimą: kažkam nervai „nebeišlaikė“. O jeigu dar nemiga kankina…
Gargždiškiams įsipyko šie agresyvūs paukščiai, betgi jų neapskųsi nei policijai, nei Viešosios tvarkos skyriui. Ištikimi skaitytojai savo išgyvenimus patikėjo „Bangos“ korespondentei. Pavyko išsiaiškinti, kad mieste kirai apsigyveno galimai dėl žmonių veiklos: neteko natūralių perėjimo vietų atokiose, žole apžėlusiose vietose netoli vandens. Specialistų teigimu, kirai nesuka lizdų – jiems užtenka kelių šapų. Todėl daugiabučių namų stogai šiems paukščiams primena natūralias perimvietes. Ir nieko šiems paukščiams nepadarysi – gal tik panaikinti mieste visus atvirus šiukšlių konteinerius. Neberadę maisto, galbūt išsidangins?..
O štai miesto svečiams iš didmiesčio atrodo, kad jie jau prie jūros atkeliavo – regis, už ano daugiabučio ji alsuoja. Ir sako, kad šie gamtos garsai nepalyginamai malonesni nei technikos bildėjimas ir ūžesys. „Gaila, kad Vilniuje nėra šių paukščių“, – šypsojosi svečias iš sostinės. Bet ten yra „smėlio dėžė“, dėl kurios politikai pliekiasi kaip tie kirai, kuriuos kieme snapais besigalynėjančius taip, kad net plunksnos dulkėjo, pavyko nufotografuoti. O jaunimui šis „performansas“ sostinėje patinka. Ir netgi daliai senjorų. Taigi maloniau žiūrėti į nežinia dėl ko besipliekiančius kirus negu į politikus, „ant peilių einančius“.
Ir ne visus miestiečius kirai erzina – ne visada suvokiamas, bet įdomus tas paukščių pasaulis, verčiantis mąstyti, lyginti. Argi maloniau klausytis ant savo atžalų šaukiančių tėvų riksmo arba isteriškai klykiančios moteriškės? Taip ir norisi rinkti 112… O kai pamatai, kaip springdami kirai ryja mažą paukštelį, kai sužinai, kad jie negailestingai nugalabija silpnesnį už save, nejučiomis pradedi lyginti savo gentainius: argi mes į juos nepanašūs? Argi visada sugebame atleisti klaidas seniems ir ligotiems žmonėms? Argi visada priimame gyvenimo šalikelėje atsidūrusį žmogų ir stengiamės jam padėti? „Kodėl savo laikraštyje rašote, kad globos įstaigos darbuotojai nesirūpina nugriuvusiu alkoholiku? Aš po insulto neprisišaukiau pagalbos“, – pyko „Bangos“ skaitytojas.
Todėl smagu išgirsti, kai bendruomenės žmonės stengiasi toleruoti bet kokioje situacijoje atsidūrusius savo narius. Antai Priekulės seniūnijoje vienos kaimo bendruomenės atstovė rūpinasi nuo priklausomybės kenčiančiu vyriškiu, kuriam ne tik nunešė rūbų, avalynės, bet ir pasikalba. Atsidūręs ligoninėje žmogus jai rašė žinutes. „Bus blogiau, jeigu šių kaimynų šalinsimės, ignoruosime, todėl jeigu gali – padėk“, – kalbėjo ji. Dovilų seniūnijoje apsigyvenusi jauna miestiečių šeima bendrauja su dviem kaimynystėje gyvenančiomis vienišomis senutėmis. Apsilanko su dovanomis švenčių proga, pasikalba, vyras kartais padeda ūkio darbuose. Jaunai moteriai gaila jų dėl nenusisekusio gyvenimo: senos moterys žolę pjauna dalgiu.
Sveika bendruomenė ta, kurios nariai geba išklausyti ir suprasti kitų patirtį, nenutolsta. Kartais žmogui labiausiai reikia supratimo. Klausytis kito žmogaus – empatijos pradžia.
O vasaros – tik mėnuo: nebeliks kirų, ir miestas nutils. Argi nebus liūdna?
