Technologijų iliuzijose tarpsta naujos kartos beraščiai

Problema
20 spalio, 2014
0

„Raštingumas – gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose“, – teigia UNESCO, kurios iniciatyva jau daugiau nei keturiasdešimt metų minima Tarptautinė raštingumo diena.

Anksčiau visiems buvo aišku, kad raštingas žmogus – tas, kuris geba skaityti ir rašyti, o dabar XXI a. apie raštingumą kalbame plačiau: kompiuterinis raštingumas, ekonominis raštingumas, medijų raštingumas (fotografija, kinas, videotechnika, internetas) ir t. t.

Raštingumas – ne tik kalbos vaizdingumas, taisyklingumas, bet ir gebėjimas reikšti savo mintis (o jų reikia turėti).

Mano šeštokai sakė, kad raštingumas – tai mokėjimas gražiai, be klaidų, taisyklingai rašyti ir dar „tai gražių žodžių rašymas“. Dvyliktokai apie raštingumą jau pamąstė plačiau: sakė, jog tai ne tik mokėjimas rašyti gražiai, taisyklingai, be klaidų, gebėjimas gražiai sudėlioti sakinį, bet ir kūryba, gebėjimas protingai mąstyti, taisyklingai reikšti mintis. Be to, tai ir išsilavinimas, turėjimas ką pasakyti, žmogaus pasiekimų įrodymas (lygis), taisyklingas kalbėjimas ir rašymas. Tokios mintys nuteikia optimistiškai. Dažnai teoriškai mes žinome, kaip turi būti, bet praktiškai to nepadarome arba tiesiog pamirštame.

Jau dabar graudu stebėti mokinius, kurie kalbėdami vargiai dėlioja žodžius į rišlų sakinį, tačiau puikiai valdo išmanųjį telefoną ar kitą už jį išmanesnį prietaisą. Informacinės technologijos kuria labai lengvai ir greitai pasiekiamos informacijos iliuziją, turime informuotą žmogų, bet naujos kartos beraštį. Tai nėra tik mokinio problema – tai visuomenės problema. Mokame skaityti, rašyti, bet labai mažai išmanome kultūrine ar istorine prasme. Dabar turime informuotus naujos kartos beraščius (rašo SMS žinutes, bendrauja virtualioje erdvėje daugiau nei perskaito grožinės, mokslinės literatūros).

Kalba yra žmogaus vizitinė kortelė, socialinio vaidmens išraiška, kita vertus – asmenybės išraiška. Savo socialinę brandą abiturientai parodo per egzaminą. Devynerius metus vertinau lietuvių kalbos valstybinių brandos egzaminų darbus. Manau, kad yra gerų, gražių, „ramių“, raštingai parašytų darbų, bet yra ir tokių, kuriuos perskaičius kyla klausimas, ką žmogus dvylika metų veikė mokykloje.

Egzamino struktūra, vertinimo normos – tai jau atskira diskusija. Tik noriu atkreipti dėmesį į smuktelėjusį raštingumą, susietą su informacinėmis technologijomis. Mokiniai neberašo nosinių, nededa taškelių ant i ir ė, o š, č, ž rašo be stogelių. Kai kurios raidės angliškos (A, M). Kabutės „kompiuterinės“. Vartoja neteiktinus žodžius „taipogi“ (taip pat), „įtakoja“ (daro įtaką) dvejybinių linksnių vartojimas vis dar sudėtingas – „reikia būti laisvais“ (laisviems), „norėjo būti laimingu“ (laimingas). Skyryba (sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyryba – neskiria šalutinių sakinių), vienarūšės sakinio dalys – prieš „bei“ kableliai dedami, sintaksinių konstrukcijų skyrybos ženklas (kablelis, brūkšnelis) kartais rašomas eilutės pradžioje, vartoja formas „tuom“, „kuom“ ir kt.).

Žmogaus kalba gali pasakyti apie jo išsilavinimą ir netgi apie socialinį statusą. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie raštą – klaidos garbės nedaro. Kalba apie žmogų pasako daugiau nei rūbai ar elgesys. Juk liaudies išmintis byloja, kad pagal rūbą sutinka, pagal kalbą palydi. Ir dar įsisąmoninkime, kad kas skaito, rašo, duonos neprašo.

Dvyliktokų mintys

Ką aš galvoju apie savo raštingumą?