Teikdama pagalbą semiasi išminties ir kantrybės
Vakar profesinę šventę minėjo ir Agluonėnų seniūnijos socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis, taip pat teikianti paslaugas į namus senyviems, vienišiems žmonėms. Per 10 darbo metų įsitikino, koks šis darbas svarbus ir reikalingas. Socialinė darbuotoja stengiasi pasirūpinti vaikais, stokojančiais tėvų meilės, gyvenimo saulėlydyje sušildyti vienišuosius.
Už ilgametį, nuoširdžiai, atsakingai ir kūrybingai atliekamą socialinį darbą pernai ji buvo apdovanota Klaipėdos rajono savivaldybės padėkos raštu. Su V. Flatautiene kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.
– Ką mąstote apie savo profesiją?
– Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš dešimtmetį Klaipėdos rajono savivaldybės Paramos šeimai centre socialinio darbuotojo padėjėja. Iki šiol teikiu paslaugas į namus senyviems, vienišiems, neįgaliems žmonėms. Be to, 5 metus dirbu su socialinės rizikos šeimomis. Suprantu, koks svarbus socialinis darbas, kuris reikalingas pažeistiems žmonėms: dėl ligos, socialinių įgūdžių stokos bei kitų priežasčių. Esu baigusi socialinio darbo studijas – įgijusi neuniversitetinį išsilavinimą. Taigi turiu žinių, noro ir galiu padėti, jeigu asmuo sutinka priimti pagalbą. Šis darbas atsakingas, bet kai myli žmones, patinka bendrauti su jais, nėra sunkus.
– Kokių savybių reikia socialiniam darbuotojui?
– Atsakingumo, pareigingumo, kantrybės, empatijos – suprasti kitą žmogų, jo jausmus. Ir svarbiausia – žmogiškumo. Įstrigę Emanuelio Kanto žodžiai: „Žmogiškumas – tai suteikta galimybė dalyvauti kitų žmonių likimuose.“
– Jums tenka dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis – nuo jų gimimo iki mirties. Kokią patirtį sukaupėte?
– Darbas su senyvais, vienišais žmonėmis ir socialinės rizikos šeimomis skirtingas. Nuo gyvenimo negandų pavargęs, išsekęs žmogus būna laimingas, kai jam padedi nusiprausti, apsirengti švariais drabužiais, užkūrus krosnį, sušyla kambarys, kai atneši reikalingų vaistų. Jauti dėkingumą, kad jis nėra vienišas. Dirbant su šiais žmonėmis, malonu prisiliesti prie jų gyvenimiškos patirties, išminties. Mes skubame, lekiame neturėdami kada sustoti, susimąstyti, kai šalia mūsų yra tikrų gyvenimo perliukų.
Per darbo metus teko anapilin palydėti ne vieną prižiūrėtą močiutę. Jos perdavė savo išmintį, iš jų išmokau kantrybės, vertinti gyvenimą. Susimąsčiau: senatvėje vienam likus atokiame vienkiemyje gyventi sudėtinga. O socialiniams darbuotojams tenka rūpintis tais pagyvenusiais žmonėmis, kuriems nepakanka vaikų rūpesčio.
– O darbas su socialinės rizikos šeimomis?
– Dirbti sudėtingiau, nes šeimai reikia kitokios pagalbos: padėti vaikams augti, tobulėti, ugdytis. Šiuo metu į socialinės rizikos šeimų apskaitą įrašytos 6 Agluonėnų seniūnijoje gyvenančios šeimos, kuriose auga 14 vaikų. Per 5 metus šių šeimų sumažėjo dvigubai. Didžiausios jų problemos – ilgalaikė bedarbystė, priklausomybė alkoholiui, socialinių įgūdžių stoka. Mūsų tikslas – padėti tėvams stiprinti ryšius su vaikais, skatinti juos mylėti. Šiems labiausiai trūksta tėvų palaikymo, supratimo. Turiu patirties, kad esant netvirtam šeimos pamatui, nepakankamai vaikų priežiūrai, trūkstant tėvų meilės, nuvedama į vienišumą, susvetimėjimą. Neišugdžius vaikams dvasinių vertybių, belieka materialinių gėrybių troškulys. Todėl ir reikia socialinio darbuotojo, kuriam rūpi tik žmogus ir kaip jį sušildyti gyvenimo saulėlydyje.
– Ar prieš kelerius metus Priekulės socialinių paslaugų centro Jums įteiktame padėkos rašte įrašas „skuba ištiesti pagalbos ranką likimo nuskriaustam vaikui, kuri kasdien susiduria su kitų žmonių ašaromis ir neviltimi“ atspindi Jūsų kasdienybę?
– Deja, taip. Jokioje ataskaitoje nepateiksi, kokį kelią tenka nueiti, kol išsprendi elementarią problemą. O neretai kyla tokių sudėtingų, kad reikia kviesti specialistus iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, mokyklos, Priekulės socialinių paslaugų centro, rajono Policijos komisariato padėti jas spręsti.
– O kokie džiuginantys, viltį teikiantys atvejai?
– Apie juos labiausiai noriu kalbėti. Galiu pasidžiaugti, kad vienos šeimos dukra sukūrė šeimą, augina 2 mažametes dukrytes, kuriomis labai rūpinasi. Jaunutė moteris įsidarbino, tvarkosi, padeda mažametei sesutei, augančiai socialinės rizikos šeimoje. O kartais ištuoka tampa šeimos problemos sprendimu. Antai išsituokusi mama su 4 vaikais atsitiesė: išsinuomojo būstą, įsidarbino. Prižiūrimi vaikai gerai mokosi, tvarkingi, gerai elgiasi. Ji išbraukta iš socialinės rizikos šeimų apskaitos. Malonu, jog kitoje šeimoje pagerėjus tarpusavio santykiams, materialinei padėčiai, planuojama ir ją išbraukti. Tai džiuginantys atvejai.
