Į mokslo viršukalnes gargždiškis kopė pasitikėdamas savimi
„Pirmiausia buvo susidomėjimas viskuo, kas mane supa. Laikui bėgant kai kurios sritys tapo įdomesnės, o kai kurios tiesiog natūraliai užgeso. Bet viduje visada buvo noras siekti daugiau. Aišku, norai ne visada sutapdavo su galimybėmis, bet tos ugnelės užteko, kad eičiau savo tikslo link“, – sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Taikomosios elektrodinamikos ir telekomunikacijų instituto mokslininkas dr. Andrius DŽIAUGYS. Su buvusiu Gargždų 3-iosios vidurinės mokyklos (dabar „Vaivorykštės“ gimnazija) pirmosios laidos abiturientu apie kelionę į mokslo ir verslo pasaulį, sau keliamus tikslus ir pomėgius kalbėjomės artėjant jo jubiliejiniam gimtadieniui.
Sugebėjo suderinti
– Papasakokite apie vaikystę Gargžduose, mokyklinius pomėgius ir susidomėjimą mokslu.
– Gargždų 3-ioji vidurinė buvo nauja mokykla, kurią lankiau nuo pirmos iki dvyliktos klasės.
Nuo ryto – pamokos, po to – užsiėmimai būreliuose. Moksleivių namuose (dabar – Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras) lankiau radijo, fotografijos, laivų modeliavimo būrelius, važiavome į varžybas. Pamokas ruošdavau grįžęs iš būrelių. Dar eidavau į lengvosios atletikos treniruotes, o nuo 9 klasės žaidžiau krepšinį, dalyvavau turnyruose. Kartais savęs klausiu, kaip pavyko visas veiklas suderinti. Matyt, buvo didelis noras ir pasigaminti laivelį, ir išmokti fotografuoti, ir sportuoti. Būrelių vadovai, charizmatiški žmonės, mokėjo pritraukti. Krepšinis liko atsipalaidavimo forma iki šiol – kartą per savaitę su kolegomis pažaidžiu ir dabar, bet nors gyvenu Vilniuje, labiau sergu už Kauno „Žalgirį“…
Susidomėjimas fizika atėjo jau mokykloje. Mama buvo mano fizikos mokytoja (Teresė Džiaugienė – ilgametė „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos mokytoja – aut. pastaba), kuri ir padėjo supratimo apie fiziką pagrindus. Taip pat fizikos mokslus yra baigęs ir tėvas. Tad iš trijų vaikų aš žengiau jų pramintu keliu. Baigiau ir Jaunųjų matematikų mokyklą prie Vilniaus universiteto, ir Jaunųjų fizikų „Fotono“ mokyklą prie Šiaulių universiteto, gavau jų baigimo diplomus.
– Baigęs 12 klasę pasirinkote Telekomunikacijų fizikos ir elektronikos studijas Vilniaus universitete. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Ar nekilo abejonių dėl pasirinkimo?
– Vilniaus universitete praleisti metai buvo ypatingai geri. Čia susirinko studentų iš skirtingų Lietuvos vietų, o dalis iš jų tapo geriausiais draugais. Dėstytojai buvo labai įdomios asmenybės, tad kartais net gailėdavausi, jei tekdavo praleisti paskaitą. Aišku, buvo ir tokių, į kurių paskaitas dideliu noru nedegiau eiti ir klausytis arba atsakinėti.
Pirmais studijų metais tos pačios paskaitos vyko viso Fizikos fakulteto pirmakursiams studentams, o specialybės kryptis pradėjo skirtis nuo antro kurso. Fizikos fakultete jau nuo pirmų dienų buvo jaučiama, kad čia kita „lyga“: pasivažinėjome namuose dviračiais, o dabar reikės ruoštis skristi į kosmosą… Dienos buvo pakankamai užimtos, nes, be paskaitų, vyko seminarai, kurių metu spręsdavome uždavinius, laboratoriniai darbai, kurie buvo neatsiejama studijų dalis. Per laboratorinius darbus įgydavome praktinių žinių ir ateidavo gilesnis supratimas apie tai, ką čia mokomės ir kur tai pritaikoma. Prisimindamas studijų laikus pastebiu, kad žinios, kurias gavau universitete, susidėliojo galvoje į „stalčiukus“, kuriuos galiu atsidaryti ir prisiminti, kas čia ir kur tai pritaikoma. O kuo tų „stalčiukų“ daugiau, tuo akiratis tampa platesnis. Fizika apima viską, kas mus supa, ir taip būna įdomu, kai truputį kažką supranti ir gali papasakoti savo vaikams.
Vertės pajautimas
– Ar pradėjęs studijuoti pasitikėjote savimi, žiniomis, gebėjimais?
– Pirmame kurse mūsų studentų buvo apie 140. Jau nuo pirmų paskaitų pastebėjau, kad niekuo jiems nenusileidžiu ir tikrai galiu būti tarp geriausių. Tad įdėdamas daug darbo už labai gerus rezultatus visą laiką, kol studijavau universitete, gavau padidintą stipendiją. Po antro kurso vasarą su savo kambarioku buvome išvykę pagal „work and travel“ programą į Škotiją, kur rinkome uogas, statėme šiltnamius ir keliavome. Tikrai geras laikas, nes pakeliavome, susiradome naujų draugų ir užsidirbome pinigų. Tuo metu buvo tikrai mums, kaip studentams, dideli pinigai. Tik svarbu paminėti, kad išvykti į Škotiją turėjome birželio pradžioje, o oficialiai visas birželio mėnuo turėjo būti skirtas egzaminams. Tai mums buvo paskata susiimti ir egzaminams pasiruošti anksčiau. Tada tokį patį modelį pasirinkau kitą vasarą (po trečiojo kurso), išvykau į JAV, kur dirbau ūkinius darbus viešbučių tinkle ir vakarais restorane virtuvėje padėjėju. Grįžau į Lietuvą rugsėjo viduryje, o paskaitos Fizikos fakultete buvo jau prasidėjusios. Tuo metu dar reikėdavo nueiti į dekanatą gauti parašą, kuris patvirtindavo, jog atvykai į studijas po vasaros. Kadangi buvau pavėlavęs, dekanas pažiūrėjo į mano studijų knygelę ir paklausė, gal norėčiau išvažiuoti semestrui į užsienį. Vokietijoje kaip tik paskaitos prasideda spalio 1 d. Vidinis balsas be didelių svarstymų pasakė „taip“.
– Tada prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Čia išgirdote ir viliojantį pasiūlymą. Kodėl jo atsisakėte?
– Pagal ERASMUS programą pusę metų studijavau Vokietijoje Hanoverio universitete. Kadangi jau buvau ketvirtakursis, pradėjau rašyti kursinį darbą. Temą parinko darbo vadovas (tuo metu buvęs Fizikos fakulteto dekanas). Iš pradžių buvau šiek tiek sunerimęs, nes tema skambėjo taip: „Plokštuminių kvantinių taškų gamyba ir charakterizavimas“. Tad iš karto teko nerti į nanotechnologijų ir kvantinės fizikos gilumas. Žavėjo tai, kad atlikau kvantinio Holo efekto eksperimentus, už kurių atradimą 1985 metais buvo skirta Nobelio premija. Tikrai buvo labai įdomūs darbai ir paskaitos. Pusė metų prabėgo labai greitai. Kursinį darbą parašiau ir iš paskaitų kreditus susirinkau. Darbo vadovė pasiūlė pasilikti čia dar pusmečiui ir parašyti bakalauro darbą. VU Fizikos fakulteto dekanatas iš karto tam pritarė. Tad per likusį semestrą parašiau ir apsigyniau bakalauro darbą Hanoverio universitete. Po šio darbo apgynimo gavau pasiūlymą likti čia, pasimokyti dar metus, gauti vokišką diplomą ir tada stoti į doktorantūrą. Bet trauka atgal į Lietuvą pas draugus buvo didesnė.
Tyrimai JAV
– Jūsų profesinės ambicijos augo ir grįžus į Lietuvą? Ar prisimenate tą jausmą, kai sužinojote, jog laimėjote prestižinę BAFF (Baltic–American Freedom Foundation) stipendiją?
– BAFF programoje paskatino dalyvauti mano doktorantūros vadovas prof. J. Banys. Konkurencija buvo didelė, nes šioje programoje dalyvavo mokslininkai iš visų Baltijos šalių, o stipendijos buvo tik kelios. Bet jau pretenduodamas į šią stipendiją turėjau keliolika išspausdintų mokslinių straipsnių užsienio žurnaluose ir pokalbio metu komisijai prasitariau, kad laimėjus stipendiją tikslas yra atlikti mokslinį darbą, kurio rezultatai būtų išspausdinti žurnale „Nature“. Dalyvaudamas atrankoje jaučiausi užtikrintas savimi ir, matyt, tai matė visi komisijos nariai. Tad tai, ką pažadėjau komisijai, viską išpildžiau. Mano pastangos pasiteisino su kaupu. Labai apsidžiaugiau, kai gavome atsakymą, jog straipsnis priimtas į „Nature Communications“. Tai tarsi alpinistui pasiekta viršukalnė, į kurią įkopti reikėjo daug treniruočių.
– Kokius tyrimus atlikote JAV? Kuo jie reikšmingi?
– Gavęs BAFF stipendiją stažavausi Oak Ridge National Laboratory (ORNL), kuri įkurta JAV 1943 metais kaip Manheteno projekto dalis. Ten atlikau naujai užaugintų sluoksninių (dvimačių) puslaidininkinių kristalų tyrimus. Medžiaga nauja ir labai aktuali, nes didelį mokslininkų susidomėjimą sluoksninėmis medžiagomis sukėlė grafeno tyrimai. Už jo detalią analizę buvo skirta Nobelio premija 2010 metais. Mano tirtų kristalų išskirtinumas, kad jie yra puslaidininkiai ir dar turi struktūrinius fazinius virsmus. O puslaidininkių panaudojimas yra labai platus.
ORNL atlikau tyrimus su piezo jėgos mikroskopu ultra aukštame vakuume. Analizavome, kaip keičiasi medžiagos savybės, kai turime kristalo vieną atominį sluoksnį, po to kelis sluoksnius ir taip pasiekiame tūrinę medžiagą. Rezultatai buvo labai įdomūs ir ta tema išspausdinome ne vieną straipsnį užsienio žurnaluose, tarp jų ir „Nature Communications“.
Išgyventi Lietuvoje
– Turbūt ne kartą esate sulaukęs pasiūlymų mokslinę veiklą plėtoti užsienio šalyse? Ar įmanoma iš to išgyventi Lietuvoje?
– Taip, pasiūlymų buvo dirbti užsienio mokslo įstaigose. Bet Lietuvoje irgi galima sėkmingai dirbti, atliekant mokslinius tyrimus. Laboratorijos yra visiškai atnaujintos, atitinkančios vakarietiškus standartus, o kai kuriose srityse net ir lenkiame juos. Mano nuomone, gera praktika yra bendradarbiaujant su kitomis mokslo įstaigomis stažuotis kurį laiką kitose šalyse, bet pagrindinė bazė vis tiek turi būti čia. Lietuvoje gyventi vien dirbant mokslinį darbą tikrai galima. Aišku, dar priklauso nuo poreikių. „Porshe“ nusipirkti iš atlyginimo neišeis, bet dažnu atveju mokslininkui to ir nereikia.
– Be mokslinės veiklos, esate ir verslininkas, įmonės „Eternia Solar“ direktorius. Įmonių grupė „Eika“ ir „Eternia Solar“ 2021 m. gruodį pasirašė susitarimą dėl 5 MW bendros galios saulės elektrinių parko statybos šalia Priekulės ir eksploatacinės priežiūros. Jūsų bendrovė jau turi panašių projektų vykdymo patirties?
– Laikui bėgant pastebėjau, kad turiu gebėjimą ne tik atlikti tyrimus laboratorijoje, bet ir galiu bei mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tai padėjo man užmegzti ryšius ir su verslo atstovais. Dirbau su puslaidininkėmis medžiagomis, kurių vienas iš panaudojimo būdų yra fotovoltiniuose saulės elementuose. Tai taip išėjo, kad pradėjau dirbti šioje srityje. Šiuo metu vadovauju įmonei, kuri projektuoja, stato ir prižiūri saulės elektrines verslui. Įmonėje dirbu nuo 2018 metų. Per šiuos metus esame pastatę visas didžiausias saulės elektrines gamybos įmonėms „Klaipėdos baldai“, „Stronglasas“, „Retal Lithuania“ ir kt. „Eikos“ 5MW projektas didžiausias šiuo metu, bet tuoj bus dar didesnių.
– Kaip suderinate mokslinę veiklą ir verslą, juk ir viena, ir kita reikalauja ypatingų pastangų, laiko, energijos?
– Jei manęs klausia, koks mano gyvenimo ritmas, tai atsakau, jog kaip laikrodis, kurio rodyklės tiksi tris kartus greičiau. Nesvarbu, ką daryčiau, visur lekiu, norisi visur suspėti. Suderinti veiklas yra sudėtinga, nes dažniausiai atimu laiką, kurį turėčiau skirti šeimai arba laisvalaikiui. Tad nuolat derinu, kada ką daryti. Sunku, bet įmanoma.
Aktyvus poilsis
– Kokį poilsį labiausiai vertinate? Ar dažnai lankotės Gargžduose?
– Kad mūsų šeima nieko neveiktų, taip nebūna. Per metus išsiruošiame bent į dvi keliones į užsienį. Kai dukrai Elžbietai nebuvo nė 2 metų (dabar jai 8-eri), kaip tik tada gavau BAFF stipendiją, ir visa šeima išvykome beveik metams į JAV. Sūnui Gabrieliui tuo metu buvo penkeri. Nuvykus į JAV jis pradėjo lankyti mokyklą. Kadangi visi bendraklasiai kalbėjo tik angliškai, po mėnesio jau pradėjo susikalbėti su draugais anglų kalba. Dar ir dabar būdamas 12 metų prisimena tą laiką JAV.
Prie visų mano pasiekimų ir šeimos gerovės labai prisideda žmona Eglė, kuri puikiai įvaldžiusi komunikacijos (bakalauro ir magistro laipsniai) bei finansų (magistro laipsnis) sritis. Tad vaikams abu nuolat primename ir reikalaujame, kad mokslai būtų pirmoje vietoje. Bet kai yra atostogos, tai tada aktyviai ilsimės. Vasarą važiuojame prie jūros, per atostogas dukra su sūnumi būna Gargžduose arba Alytuje pas močiutes. Aš vasaras leisdavau pas močiutę Nidoje. Tad šitą kraštą gerai pažįstu, o vaikai Gargžduose – pusiau vietiniai.
Vilniuje gyvename prie miško, tad savaitgaliais atsikeliame anksčiau, pasiimame Labradoro ir auksaplaukį retriverius ir visi einame pasivaikščioti. Visus Vilniaus miškus aplink esame išvaikščioję. Uogaujame, grybaujame.
Laisvalaikiu važinėju motociklu. Vasarą, kai tik nėra kokių susitikimų, ir į darbą lekiu motociklu. Taip pat aplekiu dar nematytas apylinkes. Labai geras atsipalaidavimo būdas.
Gargžduose anksčiau lankydavausi dažniau, dabar dėl didelio užimtumo – rečiau. Bet jei tik turiu galimybę, stengiuosi bent kartą per mėnesį atvažiuoti.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš pašnekovo archyvo
