Tapytojui kūryba – tarsi meditacija
Baigęs tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje Andrius Tarasevičius, jaunosios kartos tapytojas, sugrįžo į uostamiestį ir jau aštuntus metus dėsto tapybą Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Kūrėjo meninė raiška gerokai atitolusi nuo molbertinės tapybos tradicijos. Menininkas itin savita, novatoriška tapybine kalba, naudodamas fluorescencinius dažus ir autorinę tapybos techniką, kuria psichodelinio siurrealizmo stiliumi. Negana to, tapybos darbai instaliuojami kartu su LED apšvietimu, tad įgauna performatyvumo, kuria unikalų spalvų ir šviesų žaismą drobėse.
Gyvenimo būdas
– Kaip pristatytumėte savo veiklą?
– Veiklų turiu daug: nuo tapybos mokymo iki interjero dekoravimo. Save visgi labiau vadinčiau tapytoju. Nors tapytojas čia gal labiau gyvenimo būdas, kuriame be drobių ir dažų neapsieisi.
– Kaip prasidėjo, Jūsų, kaip kūrėjo, kelias?
– Manau, kaip ir visų vizualiojo meno kūrėjų. Kai pirmą kartą į rankas pakliūna įrankis, kuriuo gali piešti, tada ir prasideda meilė kurti vaizdą.
– Kas Jums yra kūryba ir kas joje svarbiausia?
– Kūryba man, kaip ir daugumai kūrėjų, yra meditacija. Pats kuriamas objektas – labiau pageidaujamas šalutinis produktas. Kartais visai pavyksta neblogų paveikslų nutapyti. Su laiku tai tampa priklausomybė tam pasąmonės išlydžiui.
Įkvepia kasdienybė
– Kas Jus paskatina kūrybai?
– Gal ir banalu, bet paprasčiausi kasdieniai dalykai. Pavyzdžiui, šiuo metu tapau vieną paveikslą, kurį įkvėpė viename kompiuteriniame žaidime sutiktas personažas „Leshy“ – Miškinis. Taip pasinėriau į baltų mitologiją. Vėliau gražūs pašto ženklai padiktavo paveikslo idėją iš 9 mažesnių drobių, išdėstytų kvadrate. Jos sudarys vieną didelį paveikslą. Taip pamažu ir formuojasi kūriniai.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos braižą?
– Psichodelinis klasicizmas.
– Savo darbuose siekiate praplėsti tradicinės tapybos ribas iki performatyvaus veiksmo?
– Taip, jei galima spalvų ryškumo keitimą su šviesa vadinti performansu. Daug eksperimentuoju su LED’iniais ir UV apšvietimais. Manau, šviesos sukeliamas judėjimo efektas darbuose tik labiau pabrėžia psichodeliškumo aspektą.
– Ar turite kūryboje autoritetų? Kas jie ir kodėl?
– Neseniai man uždavė šį klausimą. Kažkaip nesusimąstęs išpyškinau vardus tų, kurie senų seniau įkvėpdavo kurti. Dabar jų įtakos beveik neliko. Dabar mano kūrybos braižas visai kitoks. Dabartiniame etape gal liko vienas autoritetas. Kaip aš mėgstu pajuokauti – jei tapyba būtų religija, jos dievas būtų Van Gogas.
Pagrindai jauniems kūrėjams
– Tapydamas nenaudojate teptuko? Kodėl? Kokią techniką pasitelkiate?
– Dažus maišau specialiame piltuvėlyje ir pilu ant horizontaliai paguldytos drobės. Tokia technika lengviau išlaikyti spalvų ryškumą ir vientisumą. Dar palaipsniui susiformuoja reljefas. Teptuku šių dalykų nepavyktų išgauti. Mėgstu eksperimentuoti, tad technika – progresuojanti.
– Taip pat užsiimate tapybos ir kompozicijos dėstymu Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Kaip sekasi suderinti tradicinės tapybos mokymą bei itin netradicišką, nusistovėjusius kanonus peržengiančią tapybą?
– Dailės mokykla yra vieta, kur gali įgyti fundamentalių žinių apie meną, techniką, kompoziciją ir t. t. Tai yra pagrindai jauniems kūrėjams, kuriuos stengiuosi kiek įmanoma geriau išaiškinti. Nors mano technika netradicinė, bet pagrindai yra tie patys. Čia galima prilyginti mokymąsi rašyti ir skaityti. O išmokus taisyklės jau nuo paties kūrėjo priklauso, kaip ir apie ką jis rašys (tapys).
– Kokie tolimesni numatomi kūrybiniai projektai, idėjos, parodos? Svajonės?
– Šiuo metu labai sunku galvoti apie ateities planus. Bet planuoju parodą Giruliuose viešojoje bibliotekoje rugpjūčio mėnesį. Svajonė, ko gero, būtų surengti didelę parodą Klaipėdos parodų rūmuose. Gal ateityje kada ir pavyks ją įgyvendinti.
Eglė BRĖDIKYTĖ
