Ypatingas ryšys
Gruodis – ypatingas mėnuo laukimu šviesos – gamtos ir dvasinės. Ir nesvarbu, kiek mumyse krikščioniškojo tikėjimo, sakralumas priverčia krustelėti, kad ir giliai sieloje užslėptą jautrumą. Sakralumas veikia mūsų aukštesnius jausmus. Staiga pamatome šalia vienišą liūdną senolį. Aplankome su dovanomis, pasiūlome vienkartinę bendrystę. Ir jaučiamės patenkinti padarę gerą darbą. Kas mes būtume be jų?
Beje, nesvarbu, kiek žmonės turi vaikų ar anūkų, neretai tarp jų pasitaiko vienišų. Žinau vieną pažįstamą, užauginusią keturias dukras ir jų apgyvendintą globos namuose. Žinoma, juose gyvenantiems žmonėms nieko materialaus netrūksta. Jie ploja šventėse, tik kažkodėl tokiais liūdnais veidais…
„Blogiausias, liūdniausias – lapkritis, šviesesnis, linksmesnis – gruodžio mėnuo, – prisipažino ištikimoji „Bangos“ skaitytoja Marytė Eidėnienė. – Laukiame Kalėdų. Tik per Kūčias puošime eglutę – tokia mūsų tradicija. Susėsime visi prie bendro stalo – dukros, sūnūs, žentai, marčios ir anūkai. O kaip laukiame dar vieno, 2020-aisiais ateisiančio.“ Susėsti prie bendro stalo – laimingos šeimos ženklas.
Gruodžio pradžia nešė sidabrinę žiemos dovaną. Seniūnė Laimutė Šunokienė atsiuntė redakcijai nuotraukų su užfiksuotomis šios žiemos akimirkomis Endriejavo apylinkėse. Bet ištirpo žiemiškas grožis, tirpsta „vilkų dienos“, kai sutemsta neišaušus. Sunku žiūrėti į lietaus plaunamą puošnią kalėdinę eglę. Gal per anksti puošiame?
Todėl noriu grįžti į šiųmetį lapkritį. Man jis ypatingas, nes sukako 40 metų, kai dirbu „Bangos“ laikraščio redakcijoje. Argi ne džiaugsmas, kad tiek dešimtmečių gyvuoja Klaipėdos rajono laikraštis? Ne, jis gyvuoja beveik dvigubai ilgiau – aš su kolegomis tęsiu jo istoriją.
Sklando nuostata, kad žurnalistas toje pačioje vietovėje gyventi ir redakcijoje dirbti gali ne ilgiau nei 5 metus. Mat užsibuvus atsiranda draugų, pažįstamų ir kitokių ryšių, o tai esą gali kliudyti objektyvumui. Tačiau darbo patirtis vienoje redakcijoje ir pažintys toje pačioje vietovėje padeda rasti įdomių temų, unikalių žmonių istorijų, pastebėti, palyginti svarbius dalykus. Žurnalisto darbas dovanojo daug pašnekovų – „perliukų“, kurie įkvėpė kūrybai. Tai reiškia, kad juos su didžiausiu atidumu išklausydavai, ieškojai kuo tikslesnių žodžių, su meile dėliojai esmingiausius jų gyvenimo faktus, analizavai aplinkybes, kad atskleistum žmogaus unikalumą. Žurnalistika – sunkus, įdomus ir prasmingas užsiėmimas. Savo straipsnių herojų, skaitytojų negalėjai pamiršti dėl to, kad sutapdavo vertybės. Per tuos dešimtmečius teko ne kartą sugrįžti į tuos pačius namus. Kai pašnekovai parodydavo išsaugotą „Bangos“ laikraštyje anksčiau išspausdintą publikaciją apie jį, suvokdavai, koks svarbus žurnalisto darbas. Juk laikraštis – dokumentas, liudijantis tam tikro laikotarpio istoriją.
Mane jaudina, kai į redakciją užėję skaitytojai nori rasti prieš dešimtmetį ar kelis apie jų pažįstamus, artimuosius „Bangos“ laikraštyje išspausdintus straipsnius, nuotraukas, juos kopijuoja ir dovanoja brangiems žmonėms. O „Bangos“ laikraščio jaunųjų korespondentų klubo narys Justas atsivertė prieš keliolika metų laikraštyje išspausdintą publikaciją, kur buvo jo, kūdikio, nuotrauka. Gali tik nusišypsoti: tai lemtingas ženklas sukti į žurnalistiką?
Vieniems viešumas baisus, kitiems – vienintelis būdas išspręsti problemas. „Tik „Banga“ gali padėti pakeisti situaciją – daugiau niekam nerūpi“, – šią vasarą užsukęs į redakciją rėžė orus „Bangos“ skaitytojas. Taigi ir pasitikėjimas įkvepia, patvirtina, kad dirbame reikalingą, prasmingą darbą.
