Šokėja E. Serapinaitė: „Svarbiausia – jausmas, o vienijanti tema – meilė“
Kūrėja, šokėja ir choreografė Elinga Serapinaitė įsitikinusi, kad kultūra – nuolatos besiformuojanti istorija, kuri kaip veidrodis leidžia pamatyti visuomenę, žmogų ir save. Menininkė, kuri dalijasi praktika ir įgytomis žiniomis, ne tik yra teatro „Judesio erdvė“ narė, bet ir veda šiuolaikinio šokio, improvizacijos bei baleto pamokas, yra stovyklų ir kūrybinių užsiėmimų vadovė. Kūrybinei veiklai klaipėdietę įkvepia skirtingos šokio rūšys, o kiekvienas projektas augina, praturtina patirtimi ir jausmais.
– Kokia buvo Jūsų, kaip šokėjos, kelio pradžia? Kas paskatino pasirinkti šią meno formą?
– Šokis, muzika, teatras ir kūryba mane lydi nuo mažų dienų. Pirmieji rinktis šį kelią pastūmėjo tėvai. Gimtajame mieste, Plungėje, baigiau M. Oginskio meno mokyklos choreografijos skyrių, lankiau tautinių ir pramoginių šokių kolektyvus, laisvu laiku kurdavau, dalyvaudavau ir savanoriaudavau įvairiausiuose renginiuose. Baigusi mokyklą iškart įstojau į Klaipėdos universitetą ir ten įgijau Šokio meno bakalauro laipsnį. Dar studijų metu pradėjau vesti šokio ir kūrybinius užsiėmimus miesto žmonėms ir žengiau į profesionaliąją sceną.
– Kaip apibūdintumėte savo šokio stilių? Kokie elementai Jums yra svarbiausi?
– Nuo mažens ypač svarbų vaidmenį šokio pasaulyje man turi lietuvių tautinis šokis ir baletas. Tačiau studijų metu atradau man naują, dar tada neatrastą šiuolaikinio meno pasaulį. Nors šiuolaikinis šokis turi daug skirtingų technikų, paraleliai kuriant analizuoju ir pritaikau mums lengviau atpažįstamas šokio rūšis.
Jau keletą metų šokio teatre „Judesio erdvė“ praktikuojame ir fizinio teatro subtilybes. Semiuosi įkvėpimo iš įvairių šokio rūšių. Trumpai atsakyčiau, kad plačiame šokio pasaulyje svarbiausias elementas yra jausmas.
– Kokios pergalės ir išbandymai šokio teatre „Judesio erdvė“?
– Šiame teatre esu nuo pirmųjų jo įkūrimo dienų, o štai visai neseniai kartu su naujai išleista judesio ir dramos spektaklio „Mėlyni pelenai“ premjera, atšventėme ir 7-ąjį teatro gimtadienį.
Čia aktyviai savo profesinę veiklą vykdau kaip šokėja, kūrėja ir choreografė, taip pat dalinuosi sukaupta praktika ir įgytomis žiniomis – vedu šiuolaikinio šokio, improvizacijos ir baleto pamokas bei esu stovyklų ir kūrybinių užsiėmimų vadovė. Teatre prisidedu ir prie administracinio, organizacinio darbo bei prie daug kitų dalykų, kurių žiūrovai nemato, – prie to, kas slepiasi už teatro užkulisių.
Kiekvienas projektas yra labai brangus ir ypatingas, visada atrandu kažką naujo, semiuosi naujų potyrių, naujų praktikų, žinių, sutinku naujų žmonių ir kūrėjų.
– Kokias temas ar idėjas dažniausiai siekiate perteikti savo pasirodymuose? Kas Jums yra svarbiausia scenoje?
– Idėjų ir temų daug, bet tikriausiai visa vienijanti tema – meilė. Visomis formomis ir prasmėmis. Manau, jog svarbu scenoje būti „čia ir dabar“, maksimaliai išgyventi ir perteikti spektaklio esmę, personažus, idėją.
– Kaip manote, kokią įtaką šokis daro visuomenei?
– Mano, menininkės pareiga, padėti žmogui pažvelgti į save, įsiklausyti ir suprasti save, savo įsitikinimus ir vertybes. Bet kokia meno rūšis daro įtaką žmogui ir kultūrai. Jei išvystas pasirodymas, išgirsta muzika, pastebėtas paveikslas pasėjo mintį, sukėlė emociją, menas jau atliko savo darbą.
– Kas padeda išlaikyti kūrybinę motyvaciją?
– Mano vidinis varikliukas yra varomas naujomis idėjomis ir tikslais. Didžiausia motyvacija – mane supantys žmonės. Esu dėkinga besąlygiškai palaikančiai šeimai ir kūrybiniame kelyje sutinkamiems profesionaliems, nuostabiems kolegoms bei bendraminčiams, su kuriais tenka bendradarbiauti.
– Kaip vertinate šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje?
– Džiaugiuosi, kai miestai keičiasi į gerąją pusę, kai atsiranda inovacijų įvairiose srityse. Šiuolaikinis šokis ir kitos šiuolaikinio meno rūšys atranda savo terpę ir Lietuvoje. Didžiuosiuose miestuose tai yra ne naujiena, čia lengviau priimama ši meno sritis. Tačiau kultūra ir šiuolaikiniai sprendimai į mažesnes ir tolimesnes gyvenvietes keliauja lėčiau, ten šiuolaikinis menas priimamas sunkiau. Ten daugiau vertinami tradiciniai sprendimai, tačiau inovacijos pamažu taip pat atranda savo terpę.
Lietuva nėra didelė šalis, čia ir meno sričių atstovams darbo vietų nėra daug. Tad tikriausiai didžiausias tikslas – rasti savo vietą po saule.
– Kokie yra Jūsų ateities planai šokio srityje? Ar turite svajonių projektų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?
– Norisi sėkmingai įgyvendinti numatytus projektus bei į „stalčių nenugrūsti“ jau esamų, žiūrovų pamėgtų spektaklių. Idėjų daug, bet jas pasilaikysiu sau.
Linkiu sau ir kitiems meno atstovams neprarasti jaudulio, meilės ir empatijos. Nejausti nieko yra tikriausiai blogiausias dalykas, kas gali nutikti ne tik kūrėjui, bet apskritai – žmogui.
Edgaro VITKEVIČIAUS nuotr.
Elzė BRIDIKYTĖ
